Kitokia mokyklos vizija

Garsusis fizikos genijus A. Einsteinas yra labai taikliai pasakęs: „Po trisdešimties metų pamiršite absoliučiai viską, ką jus privertė išmokti mokykloje. Atsiminsite tik tai, ko išmokote savo noru.“ Pataikyta kaip pirštu į akį! Nesutinkate? Tada  grįžkite minutėlei į mokyklos laikus. Pamėginkite prisiminti, kiek visko per tuos dvylika mokslo metų jums buvo prikimšta į galvą. Kiek pastangų įdėjote kaldama begalę beprasmių teorijų, skaičių, faktų. Ir kam visa tai? Vien tam, kad viską vėliau pamirštumėte? Sutikite, kad iš viso mokslo gausybės rago atmintyje likusi tik padrikų faktų krūvelė…

Stereotipai valdo

Tikriausiai mintimis grįžusi į senus mokyklos laikus dar ir dabar  prisimenate, kokios kankinamai ilgos atrodydavo kai kurių pamokų 45 minutės... Bet tėvai ir mokytojai neleido jums „nukrypti nuo kurso“ ir primygtinai kartojo: „Privalai mokytis! Mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis!“ Ir tada jautėtės kalta, jog nenorite mokytis to, kas, pasak mokytojų, yra labai svarbu.

Kad daugelis mechaniškai ir sausai į galvą įkaltų dalykų nebuvo tokie svarbūs, galite įsitikinti tik šiandien – praėjus ne vieniems metams po mokyklos baigimo. Šių žinių jūsų galvoje nebeliko – išgaravo kaip dūmas, nė sykio taip ir nepanaudotos. Ir nė nepasigedote. Vadinasi, daug laiko mokykloje sugaišote veltui.

Puikiai prisimenu, kaip informatikos mokytoja mus kankino mokydama programavimo pagrindų, kurie jau tada buvo pasenę. Ir visi mes, manau, ir ji pati žinojome, kad šios žinios niekada nebus panaudotos – jos bevertės. O įsivaizduokite, jei vietoj visokių beprasmybių būtumėte  mokiusis tų dalykų, prie kurių linksta širdis, ką mokantis užmirštamas laikas, valgis ir visa, kas aplinkui?.. Galbūt daugelis iš mūsų šiandien būtume ne surobotėję darbo sistemos sraigteliai, o kūrėjai, atradėjai arba bent jau mylėtume savo darbą. Būkime atviri, įprasta mokslo sistema, naudodama priverstinio kalimo metodus, įkala mums į galvas roboto schemą su begale stereotipų. Ji atima gebėjimą laisvai mąstyti, suvokti ir daryti savarankiškas išvadas.

Aišku, daugelis pedagogų karštai ragina vaikus mąstyti. Deja, tai – fikcija, tas mąstymas turi vykti sistemos ribose. Vos tik vaikas šias ribas peržengia, tuoj pat imamasi griežtų sankcijų. Mano klasėje buvo vaikinukas, kuris rašė išties aukšto lygio analitinius rašinius. Bet jis niekada negaudavo dešimtuko – mokytoja sakydavo, kad neatsakyta į temą. Šiandien šis mano klasės draugas yra padaręs puikią mokslininko karjerą, deja, ne Lietuvoje…

Jei pasektume garsių pažangių mokslininkų bei atradėjų biografijas, kaip ant delno iškiltų faktas, kad mokykloje jie toli gražu negarsėjo aukštais reitingais. Ir tikrai ne dėl to, kad buvo nepažangūs, – paprasčiausiai netilpo į sistemos rėmus.

Žinoma, jokiu būdu negalima kaltinti mokytojų už tai, kad jie „žudo“ kūrėjus ir atradėjus. Jie nekalti. Jie tėra sistemos sraigteliai, giliai įklimpę į stereotipų liūną. Tik nedaugelis geba virš jų pakilti ir į mokinį bei jo mintis pažvelgti plačiau. Situacija galėtų pasikeisti tik tada, jei pasikeistų mokslo sistema. Tiesa, spaudoje ir televizijoje vis kalbama apie vykdomas esmines mokslo reformas. Bet... ar vaikai su dideliu džiaugsmu bėga į mokyklą? Ne? Vadinasi, šios reformos neveikia...

Ar gali būti kitaip? 

Iš tikrųjų vaikai yra nepaprastai smalsūs, viskuo besidomintys. Jei informacija bus pateikiama tinkamais pedagogikos metodais, jei bus dėstomi aktualūs dalykai, su lazda varyti prie knygų nereikės. Vaikai į mokyklą bėgte bėgs net pasišokinėdami ir mokysis su didžiausiu ūpu.

Ši išvada tikrai nenauja ir neunikali. Ją senų seniausiai yra padarę daugelis netradicininių ugdymo sistemų pradininkų, kaip antai Valdorfo sistemos kūrėjas Rudolfas Steineris, Suzuki metodo autorius Shinichi Suzuki ir kt. Tiesa, Lietuvoje panašūs metodai tėra gana blanki ir menkai išvystyta alternatyva. Tik dėl to, kad nesulaukia valstybės dėmesio ir nėra nuosekliai taikomi. Mums atrodo aprasčiau vaikus priversti mokytis nei sukti galvas, ką daryti, kad jie mokytųsi niekieno neverčiami. Švietimo politika mūsų šalyje „žaidžia į vienus vartus“. Ko gero, daugelis tėvų išvis nesusimąsto, kad gali būti kokių nors alternatyvų. Kaip uolūs įstatymų vykdytojai, vos vaikui sukanka septyneri metai, atveda jį į mokyklą ir mano, kad tėvų pareiga įvykdyta.

Apie alternatyvas

Vis dėlto pasaulyje alternatyvų yra ir jų vis daugėja. Tiesa, kol kas Lietuvoje nelabai turime kuo pasigirti, bet juk viskas yra ne švietimo ministro ar kito politiko, o tėvų rankose. Kai kuriose pasaulio šalyse juntami vis ryškesni mokslo sistemos perversmai. Pažangiai mąstantys tėvai jau nebenori patikėti savo atžalų sistemai, kuri slopina vaikų norą mąstyti, tyrinėti ir pažinti pasaulį. Kai kuriems netgi užtenka drąsos išvis atsisakyti tradicinės mokyklos ir vaikus ugdyti namie.

Aišku, visa tai ir vėl ne pas mus. Mūsų šalies įstatymai griežti: namie mokytis leidžiama tik specialiųjų poreikių turintiems vaikams, visi kiti privalo žingsniuoti į mokyklą. O štai JAV ir kai kuriose kitose šalyse yra galimybė atsisakyti įprasto mokslo. Ar tai reiškia, kad vaikai namie dykinėja ir auga beraščiai? Tikrai ne. Atsakomybės už vaiko išsilavinimą imasi pažangūs tėvai. Ir jie tai daro nediletantiškai. Egzistuoja specialios metodikos, internete dalijamasi mokomąja medžiaga, nuolat vyksta konferencijos, seminarai. Be to, tokie vaikai nebūna izoliuoti nuo bendraamžių. Namie mokantys tėvai bendraminčiai buriasi į bendruomenes, organizuoja vaikų susitikimus, įvairias mokomąsias išvykas ir pan. Trumpai tariant, ši sistema funkcionuoja.

Ekologiškas požiūris į mokslą

Dar viena alternatyvi ir vis aktyviau plėtojama sistema – ekomokyklos. Iš esmės pagrindinės jų idėjos nenaujos – jos turi daug bendra su minėto R. Steinerio ir kitų ekomąstytojų sukurtomis sistemomis. Pagrindinis tėvų, kurie remia šias mokyklas, motyvas yra toks: „Turime atsakingai parengti vaikus ateičiai suvokdami, kad ji bus visiškai kitokia nei šiandieninė tikrovė.“

Ekopedagogika yra orientuota ne į statistinį mokinį, o į individualų ir savitai mąstantį asmenį. Šiame mokyme teorija neatsiejama nuo praktikos – įgytas žinias vaikai turi galimybę patikrinti praktiškai. Ji taip pat glaudžiai susijusi su gamta. Mokiniai nuo mažų dienų mokomi pajusti gamtos ritmą, rūpintis ir tausoti aplinką, suvokti, kad jie yra ne tik žmonių visuomenės atstovai, bet ir Žemės, visatos gyventojai ir kad tik nuo jų priklausys, kokiame pasaulyje gyvens.

Kaip vienas sėkmingiausių ekologiškos mokyklos pavyzdžių neretai pateikiamas Balio saloje įgyvendintas projektas tarptautinė „Žalioji mokykla“. Čia viskas sustyguota pagal ekofilosofijos idėjas pradedant pastatais, čia pat šalia mokyklos auginamu ar iš vietos ūkininkų tiekiamu maistu, baigiant pamokomis. Daugelis jų vyksta gryname ore, gyvoje gamtoje. Vaikai neverčiami kalti. Mokymasis daugiausia vyksta per diskusijas, gyvą tyrinėjimą, daug dėmesio skiriama globaliems dalykams, kūrybai.

Tiesa, mums, tradiciškai išauklėtiems žmonėms, tokių mokyklų auklėtiniai gali atrodyti pernelyg laisvi ir pasitikintys savimi, galbūt nepakankamai disciplinuoti. Bet turėkite galvoje, kad pasipiktinimą kelia ne kas kita, o mūsų galvose suformuoti stereotipai. Nebūkime akli – pasaulis šiandien jau nebe toks, koks buvo prieš šimtmečius ar net dešimtmečius. Ir kas žino, galbūt tie laisvi nuo robotiškų schemų išsivadavę jauni žmonės iš tiesų atneš didžiuosius, geruosius pokyčius, kurių slapta ilgimės kiekvienas iš mūsų. Juk žmogus yra gimęs laisvas, ir jokios schemos ar sistemos negali nuslopinti šio prigimtinio pačios gamtos diktuojamo širdies šauksmo...