Kitoks Kovo 11 d. sveikinimas: „biplanas“ Olegas – apie viešnagę Vilniaus rusakalbėje mokykloje

Praeitą savaitę mums paskambino iš Levo Karsavino mokyklos ir pakvietė mus su Maksu, Kovo 11 proga, pasidalinti su vaikais mintimis apie meilę tėvynei. 

Tai rusakalbių mokykla, todėl mokyklos pasirinkimas, pakviesti būtent mus, nė kiek mūsų nenustebino – juk mes patys rusakalbiai, tad tikimybė, kad mes suprasime vienas kitą, atrodo, ne tokia jau menka. Ilgai negalvodami – priėmėme mokyklos pasiūlymą. Gal kiek ir jaudinomės, nes buvome perspėti, kad vaikų nuotaikos nėra itin patriotiškos.

Gal kiek ir jaudinomės, nes buvome perspėti, kad vaikų nuotaikos nėra itin patriotiškos.

Sutartą dieną, sutartu laiku, atvykome į mokyklą. Mus pasitiko mokyklos darbuotojos, nuvedė į savo kabinetą, kur mes trumpai dar kartą aptarėme, koks tai turėtų būti pokalbis.

– Turėkite omeny, kad dauguma vaikų laikysis pozicijos, kurią jiems įskiepijo jų tėvai ir rusiškos televizijos propaganda, – dar kartą perspėjo mus jos. O tada nuvedė mus į nedidelę salę pilną vyresnių klasių mokinių.

Mes prisistatėme, paklausėme kokia kalba kalbėsimės. Kaip ir tikėjomės, vaikai pasirinko rusų kalbą.

Pradžiai papasakojome jiems apie save – kokiose šeimose gimėme, kokiose mokyklose mokėmės, na, ir visa kita, kas suartintų mus su jais – rusakalbiais vaikais. Taip ir buvome suplanavę, ir, regis, mūsų planas suveikė – tolimesnė diskusija ėjo kaip iš pypkės. 

Į pirmą klausimą, ar visi čia esantys yra patriotai, teigiamų atsakymų sulaukėme daugiau. Tačiau kokių dešimt, gal kiek daugiau, vaikų pasakė savo tvirtą – ne. Tipo, o kodėl turėtumėme būti, arba – mes esame kitos šalies patriotai, o kas ir visai priežasčių neįvardino.

Nuo patriotizmo temos nepastebimai perėjome prie nacionalizmo temos, kalbėjomės apie Kovo 11 eitynes su lozungais – „Lietuva – lietuviams!“. Maksas papasakojo apie savo susidūrimus su skustagalviais, na, ir taip toliau... Lyg ir visi sutarėme, kad niekam nėra artimos šios idėjos. Tačiau aš, dėl visa pikto, mestelėjau, kad tokios idėjos gali tūnoti nebūtinai skustose galvose, todėl pasiūliau kiekvienam savęs paklausti, o ar aš nesu šios ideologijos nešiotojas ir skleidėjas. 

Kalbėjome apie priverstinę tarnybą kariuomenėje. Aišku, jiems tai atrodo visiška nesąmonė, atseit, kam išvis ta kariuomenė reikalinga, vis tiek Rusija, panorėjusi, nušluotų visą Lietuvą per pusdienį, bet nenušluos, nes kam jai to reikia. Tačiau panagrinėję šią temą kiek ilgiau, lyg ir priėjome išvados, jog ta kariuomenė visai logiškas dalykas tokiu neramiu metu. 

Kalbėjomės apie karą, apie tai, koks baisus dalykas tai yra. Neapsiėjom ir be kalbų apie Rusijos-Ukrainos karą. Ir apie Donbasą, ir apie Krymą, ir apie Maidaną. Papasakojome jiems apie tai, ką mes patys matėme Maidane, apie tai, kodėl jis prasidėjo, apie tai, kad ne fašistai žuvo barikadose, o paprasti žmonės trokštantys gyventi kitaip, trokštantys gyventi be melo, be baimės ir kovojantys už tai, kovojantys už savo laisvę.

Priėjome išvados, kad geriausia vieta joms Grūto parke. Beje, pasiūlymą tokį davė mažiausiai patriotiškai nusiteikęs jaunuolis.

Pasidalinome ir mintimis apie Žaliojo tilto skulptūras, apie tai, kodėl, anot vaikų, jos turėtų ten ir likti, ir kodėl, anot mūsų, geriau jas nugriauti. Šiltai, be jokių aršių ginčų, priėjome išvados, kad geriausia vieta joms Grūto parke. Beje, pasiūlymą tokį davė mažiausiai patriotiškai nusiteikęs jaunuolis.

Trumpai tariant, daug buvo apie ką pakalbėti, tik laiko, deja, tam buvo per mažai. Sutarėme, kad gal kada kitą kartą.

A, ir dar mums uždavė tokį klausimą: Kam jūs tai darote? Kodėl atėjote?

 – Todėl, kad mums rūpi šalis, kurioje mes gimėme, kurioje mes gyvename, kurioje gyvens mūsų vaikai. Mes mylime šią šalį.

Atrodo, smulkmena, užsukome pabendrauti su mokiniais, ir tiek. Bet kažkodėl tikiu, kad užkrėtėme bent kelis tos mokyklos mokinius meile tėvynei. O jei ir ne, bent jau pasistengėme tai padaryti.

Su Kovo 11 visus!