KK2 vedėjas Domininkas Ramonas – apie naują karjeros posūkį, pamirštą vardą ir veiklą, į kurią įtraukė 5-erių sūnų

„Prie „Trijų karalių“ prisijungiau labai paprastai – man vienam renginiui reikėjo didžėjaus. Pagalvojau, paskambinsiu Žiogui, nes renginys buvo pajūryje. Jis tada užsiminė, kad jei būčiau jų komandoje, tokių trūkumų niekada nebūtų... Taip ir gavosi – pasikalbėjome, pabandėme ir prisijungiau“, – apie naują etapą pasakoja Domininkas.

Pokalbyje jis atvirai kalba apie gyvenimą tarp televizijos ir renginių scenos, netikėtus kuriozus darbe, poilsį pirtyje bei didžiausią savo aistrą – žvejybą, į kurią jau įtraukė ir mažąjį sūnų Dovydą.

Domininkai, kaip sekasi suderinti „KK2“ laidų vedimą ir renginius?

„KK2“ yra pagrindinis ir, tiesą sakant, vienintelis darbas, kurį esu dirbęs per savo gyvenimą. Į „Be Tabu“ komandą atėjau dar būdamas studentas – atlikau praktiką ir taip likau dirbti. Jau 17 metų esu čia. Nieko kito iš esmės ir nesu dirbęs. Tai mano pagrindinė veikla, o renginiai dažniausiai vyksta savaitgaliais – paprastomis dienomis dirbu televizijoje.

O koks esate renginių vedėjas?

Stipriausias esu... nesąmonių kalbėjime (juokiasi). Prišneku visokių dalykų, ir žmonėms tai patinka. Visada stengiuosi pasiruošti – pasidomiu, kokie žmonės susirinks, kur galima juos švelniai pašiepti ar pajuokauti. Pagrindas yra bendravimas akis į akį. Kartais adrenalinas taip pakyla, kad pačiam labai smagu. Važiuodamas namo net nebeprisimenu, ką tiksliai kalbėjau, tik žinau, kad buvo gera nuotaika.

Jei reikėtų palyginti darbą prieš kamerą ir renginiuose – kuris lengvesnis?

Tai labai skirtingi darbai. Prie „KK2“ esu įpratęs – žinau, kas bus, pažįstu komandą, per tiek metų puikiai susidirbome. Ten mažiau netikėtumų. O renginiuose visada yra daugiau jaudulio: nežinai, kaip kas pakryps, su kokiais žmonėmis teks susidurti. Televizija, bent jau man, yra ramesnė sritis, o renginiuose daugiau streso.

Jau trejus metus dirbant renginių srityje, yra pasitaikę kuriozų?

Buvo klientai, kurie naktį prieš renginį paprašė manęs išmokti kaubojiškų linijinių šokių. Su šokiais aš esu „medis“ – judesiai mano silpnoji vieta. Bet užsakovas labai norėjo, kad pravesčiau tokią „pamoką“. Visą naktį naršiau „YouTube“ ir mokiausi, kaip tuos šokius šokti. Toks prašymas tikrai sukėlė nemažai streso (šypteli). O šiaip kuriozų būna įvairių... Kartą nuvažiavęs vesti renginio sutikau klasioką, kurio nebuvau matęs apie 20 metų – labai smagiai tąkart pabendravome. Nemalonių situacijų, tiesą sakant, net nesu patyręs.

Ar yra kažkas, ko bijote renginiuose?

Kartais pagalvoju: o kas bus, jei renginyje bus žmogus, kurį kadaise „vaikiausi“ kaip žurnalistas – seime ar kur nors kitur? Kad tik nebūtų nemalonaus susitikimo... (juokiasi). Mano didžiausias noras, kad žmonės visada šypsotųsi, kad mane pamatę pajustų gerą emociją, o ne bijotų. Būna, kad po „KK2“ nuotykių kai kurie žmonės šiek tiek prisibijo, todėl stengiuosi būti kuo paprastesnis ir „lengvesnis“.

O kaip po televizijos ir renginių vedimo atrodo jūsų geriausias poilsis?

Pirtis ir žvejyba. Kai šilta, žvejoju, išvažiuoju visam savaitgaliui. O į pirtį einu du kartus per savaitę – turiu ją įsirengęs namuose, tad tai tapo savotišku ritualu.

Pasigirkite, koks didžiausias jūsų laimikis?

Esu pagavęs 23 kilogramų karpį. Ne vieną esu pagavęs ir virš 20 kilogramų, bet ties tuo kol kas ir sustoja – 25 kilogramų ribos dar neperkopiau. Du kartus per metus važiuoju žvejoti į Slovėniją, į Bledo ežerą – ten man tikras kaifas. Į šią veiklą jau įtraukiau ir savo penkerių sūnų Dovydą. Kai pirmą kartą žvejojome kartu, jam buvo treji metai. Noriu jį prie to pratinti nuo mažens, tad jis jau turi savo meškerytę. Yra pagavęs mažų ešeriukų, karpiuką. Jis tikrai įsijautęs į šią veiklą...

O kaip sūnus reaguoja, kai mato tėtį per televizorių?

Pirmą kartą buvo labai juokinga. Dovydui buvo keli metai, rodė „KK2 penktadienį“, ir staiga jis žiūri į televizorių, tada atsisuka į mane. Tiesiog sustingo ir sako: „Tėti, čia tu.“ Dabar jis vis dar žiūri su nuostaba, bet jau žino, kad tėčio darbas yra „KK2“. Yra net buvęs pas mane darbe, viską jam parodžiau, pasakojau, kad pirmiausia nufilmuojame, o tada rodo per televiziją. Nežinau, ar jis dar iki galo supranta, kaip ta visa televizijos magija vyksta (šypteli).

Domininkai, Jūsų vardas – tikrai išskirtinis. Ar dažnai žmonės jį painioja?

Nuo mokyklos laikų – nuolat. Net tėvai, kurie mane pavadino Domininku, dažnai vadina Domka. Labai mažai kas kreipiasi tikruoju vardu. Aš jau pripratęs ir tikrai nepykstu, kai mane pavadina Dominyku. Netgi dažniausiai taip ir būna: renginiuose, televizijoje ir realiame gyvenime... (šypteli)

Ko televizija jus išmokė, ką dabar pritaikote renginiuose?

Nebijoti suklysti. Pradėjęs dirbti „KK2“ vis galvodavau: ar galiu to paklausti, ar ne? Atrodė, kad žmogus gali užsidaryti. Bet televizija išmokė nebijoti klausti ir nebijoti žmonių – dažnai būtent taip gimsta gražiausi dialogai.

Gal jau pastebėjote, kokios renginių tendencijos artėjančiai vasarai?

Didelių skirtumų nėra, tik žmonės vis mažiau nori tradicinių žaidimų. Jie nori daugiau betarpiškumo – pabendrauti, pasijuokti. Per renginius stengiuosi kuo daugiau kalbėtis su svečiais, juos įtraukti į bendravimą, o ne tik į žaidimus ar šokius. Man atrodo, kad būtent tai jiems labiausiai patinka.