Klaipėdą sudrebino tradicinis aludarių dienos festivalis – liejosi muzika ir alus

„Šitos dienos labai laukėme, nes praėjusią liepą dėl pandemijos festivalis neįvyko. Aludariams tai ir proga pabendrauti su kolegomis, partneriais iš kitų miestų, ir galimybė padiskutuoti su alaus entuziastais, jiems padėti atrasti naujų skonių. Tai įkvepia“, – prisipažįsta vienas iš festivalio organizatorių, bendrovės „Švyturys-Utenos alus“ inovacijų vadovas aludaris Mažvydas Matukas. 

Uostamiesčio aludariai – pirmieji šalyje, masiniu renginiu minintys Tarptautinę aludarių dieną. Mintis profesinę dieną švęsti netradiciškai kilo atsitiktinai – ta proga būreliui kolegų bare gurkšnojant alų. Kažkas pasvajojo, kaip būtų smagu, jei tai būtų ne kelių bendradarbių, o visų šventė. Pirmąsyk nuspręsta ją surengti prieš aštuonerius metus. Tada susirinko gal tūkstantis svečių, bet kasmet renginio mastai ir lankytojų gausa sparčiai augo. Prieš dvejus metus apsilankė trylika tūkstančių dalyvių, į šventę atėjusių su bilietais. 

Šiemet Aludarių diena buvo švenčiama dvigubai – ir už praėjusius metus, nes dėl pandemijos festivalis pernai liepą neįvyko. 

Saulėtą šeštadienį svečiai festivalio erdvėje buvo laukiami nuo tryliktos valandos. Rūpindamiesi jų sveikata, šventės rengėjai žmones įspėjo turėti galimybių pasus. 

Veiksmo, linksmybių ir gardžių potyrių netrūko iki vėlyvo vakaro. Visą dieną vyko ekskursijos po modernią alaus daryklą. Pažintinius turus vedė joje dirbantys ir viską apie šį gėrimą žinantys aludariai. Tądien buvo galima prisiliesti prie šiuolaikiškos įrangos, patekti ten, kur paprastai neužeisi, ir specialistams užduoti bet kokį klausimą.

Didžiausia staigmena laukė ekskursijų pabaigoje, svečiams užsukus į alaus brandinimo rūsį, esantį po stiklinėmis gastrobaro „Švyturys Bhouse“ grindimis. 

„Nuo 2018 metų, kai atsinaujinome, siekiame, kad čia žmonės eitų, žiūrėtų, domėtųsi, klausinėtų, griautų mitus, – pasakoja Mažvydas. – Tokie susitikimai labai naudingi abiem pusėms. Mes, aludariai, išgirstame labai daug klausimų, o kai į juos atsakome, kartais žmonės pakeičia savo ankstesnes nuomones, nuostatas – nustemba, kiek skonių gali tilpti alaus taurėje. Mums tai suteikia daug adrenalino, entuziazmo, įkvėpimo – užkuria ateities darbams.“    

Septintą kartą praėjusį šeštadienį vykusio festivalio tikslas – ne siekti alaus gėrimo rekordų, o supažindinti su šio gėrimo kultūra, pasakoti apie gamybos procesus, pristatyti skonių įvairovę ir naujienas. Pasidalyti patirtimi ir išgirsti, ką mano, ko ieško alų ragaujantys žmonės. „Pasakodamas apie produktus juos pamatai tarsi iš šono ir kyla daug naujų minčių“, – džiaugiasi aludaris.    

Kad kiekvienas festivalio svečias patirtų daugiau individualaus dėmesio, šiemet buvo įrengta erdvi degustacijų zona. Joje sukosi alaus ambasadoriai – daryklos darbuotojai, baigę specialius mokymus ir apie alų žinantys beveik viską. Jiems šis gėrimas yra ne tik darbas, bet ir laisvalaikio pomėgis, tad tuo, ką žino, dalytis su kitais – didžiulis malonumas.  

Degustacijų zonoje buvo galima paragauti ir klasika tapusių skonių, ir specialių pavasario bei vasaros naujienų. Iš viso – apie trisdešimt tradicinių skonių ir apie dešimt nealkoholinių alternatyvų. 

Ypatingo dėmesio sulaukė festivalio svečiai iš užsienio. Šiemet buvo galima susipažinti net su dvylika alaus rūšių, specialiai šiai šventei atvežtų iš seserinių gamyklų – „E. C. Dahls Bryggeri“ Norvegijoje bei „Nya Carnegiebryggeriet“ Švedijoje. „Tai produkcija, kurios nėra nei Lietuvos parduotuvėse, nei baruose. Kai kuris norvegiškas ar švediškas alus, kurio buvo galima paragauti šeštadienį, – limituoto leidimo. Net ir mums patiems, aludariams, buvo įdomu degustuoti, ką naujo sukūrė kolegos“, – prisipažįsta Mažvydas.

Aludarių dienos rengėjai nepamiršo ekologijos, todėl festivalio teritorijoje gėrimai buvo pilstomi į daugkartines taures, kurias žmonės gavo įėję į renginį. Taures jie galėjo keisti su kiekvienu gėrimu, o festivaliui pasibaigus nuspręsti – grąžinti ar pasilikti kaip suvenyrą.

Na, o išalkusiųjų šiemet laukė išskirtinai gausi maisto furgonėlių alėja. Užkandžių, karštųjų patiekalų, desertų galėjo rasti, matyt, net išrankiausi gastronomijos žinovai. 

Bendravimas, diskusijos, ekskursijos, gėrimų bei maisto degustacijos vyko išskirtinės muzikos fone. Aplink „Švyturys Bhouse“ buvo iškilusios keturios scenos, jose iki vėlumos keitėsi alternatyviosios muzikos atlikėjai.

Šiemet festivalyje grojo „Solo Ansamblis“, atlikėjas Free Finga, „Garbanotas“, „Flash Voyage“, „Baltasis Kiras“, „Planeta Polar“, „Jauti“, „Vilniaus Energija“, „Baltic Balkan“,  atlikėjas Kristijonas Ribaitis ir kiti. „Šventinis Bankuchenas“, Markas ir Viktoras rengė stand-up pasirodymus.

Meno gerbėjai, nespėję parodos „Iš tos operos“ pamatyti sostinės MO muziejuje, su jos fragmentais galėjo susipažinti „Švyturys Bhouse“.  

Tie, kas šiame festivalyje linksmai leido praėjusį šeštadienį ar turi tradiciją jame būti kasmet, patvirtins, kad šis renginys griauna stereotipišką įsivaizdavimą apie alaus šventes, kuriose svarbu išgerti kuo daugiau alaus.

„Čia – viskas kitaip. Tai – šviesus festivalis, į kurį susirenka žmonės, norintys ne apsvaigti, o pažinti, paragauti ko nors nematyto, pasiklausyti muzikos, – pastebi ir Mažvydas. – Nuo pirmojo Aludarių dienos festivalio nuėjome netrumpą kelią. Prieš aštuonerius metus, kai jis vyko pirmą sykį, nebuvo galima įsivaizduoti, kad kada nors taps tokiu populiariu renginiu. Ištikimi dalyviai jau ir atostogas pajūryje derina prie šios šventės datos. Manau, kad tai – festivalis miestui ir šaliai, nes susirenka daug svečių ir iš kitų Lietuvos vietų.“