„Klajojantis šefas“, režisierius Hye-Ryoung Parkas, 2019 m. Jei, kaip ir aš, mėgstate gastronominį kiną, turbūt sutiksite, kad šiandien nustebinti lepų gurmaną rodant jam skanius maisto kadrus – misija beveik neįmanoma.
Kai perskaičiau šiųmečio „Kino pavasario“ serviruojamo filmo „Klajojantis šefas“ aprašymą, pamaniau „och, dar vienas, gamina iš žolelių, matai“. O pradėjusi žiūrėti šią jautrią korėjiečių juostą už savo aroganciją atsiprašiau kone kelias dešimtis kartų.
Taip, klajojančiu šefu vadinamas Jiho Imas iš tiesų gamina patiekalus iš išskirtinių Korėjos gamtoje randamų žolelių, samanų, šaknų. Tačiau dokumentinis pasakojimas apie jį pavergia ne autentiškomis maisto technologijomis. „Klajojantis šefas“ nuginkluoja savo atvirumu ir tokia nepaaiškinama ilgesio spinduliuote, kad nori nenori imi braukti ašaras nuo skruostų.
Neskubrus Jiho Imo pasakojimas apie kasdienybę yra tikrų tikriausia odė taip ir nepažintai motinai. Šefas keliauja po kalnų gyvenvietes, rinkdamas vietos augalus ir ruošdamas maistą tenykščiams žmonėms. Kartą pačiuose kalnuose sutinka senukų porą ir, jai gamindamas, užmezga trapų ir nesumeluotą ryšį. Garsiam virtuvės meistrui senutė kalnuose dovanoja jausmą, kad mama visai kažkur šalia...
Jiho Imas verkia kadre ir taip mums primena, kad žmogiškumas ir rūpestingumas, atjauta yra svarbiau už bet kokią baltą staltiesę brangaus restorano salėje. Sugraudino ir sujaudino iki širdies gelmių.
Linkiu jums atrasti tose Jiho Imo klajonėse ir dalelę savęs...