„Jei ne auksinės vasaros, ne mėlynos vosilkos, nebūtume atėję čia, kur slenka dienos pilkos...“ – kai dainininkė, aktorė, šokėja Agnė SABULYTĖ (36) uždainuoja partizaninių kovų dainą „Vosilkos“ arba sopranu užtraukia „O tu sakai: „Stovėk kaip stovi Laisvė!“, atrodo, lyg savo širdį atveria.
Pastarasis laikas buvo nelengvas – išgyvenusi skyrybas su vyru Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro direktoriumi Jonu Sakalausku (38), paguodą ir stiprybę ji semia prasmingoje veikloje.
Lietuvos partizaninio pasipriešinimo kovų dainos – kiek netikėtas kūrybinis posūkis klasikinį dainavimą baigusiai atlikėjai.
Laisvės kovų dainomis susidomėjau pernai pavasarį. Kad egzistuoja tokia poezija, išvis nežinojau. Ir šio istorinio laikotarpio dainų aš, tiesą pasakius, nežinojau. Į šį pasaulį mane atvedė prodiuseris Alkas Paltarokas. Jis jau seniai gyvena tuo – rengia žygius partizanų keliais, organizuoja svarbias iniciatyvas ir akcijas, kurios žadina žmonių sąmoningumą bei suvokimą, kam turime atiduoti pagarbą ir būti dėkingi už laisvą tėvynę.
Esu laiminga pažinusi tiek istorikų, kariškių, šaulių, verslininkų, neabejingų savo šaliai. Dalyvavusi ne viename patriotinių iniciatyvų žygyje ir renginyje, kai drauge sodinome Jono Noreikos-Generolo Vėtros ąžuolų giraitę, kai mokėmės šaudyti su kariškiais. Net knygos, šiandien parneštos iš bibliotekos, yra Juozo Lukšos-Daumanto „Laiškai mylimosioms“, Adolfo Ramanausko-Vanago „Daugel krito sūnų“. Per tai pažinau kitą save, kurios man labai trūko.
Du žmonės susitinka dėl to, kad drauge sukurtų gražių dalykų. Vieniems tam duotas visas gyvenimas, kitiems – daug trumpesnis laikas.
Partizanų dainose ir eilėse užkoduota mūsų tautos istorija ir konkretaus žmogaus, kuris rašė tas eiles, asmeninė emocinė drama. Tekstuose beveik visada gali jausti plonytę ribą tarp mirties ir gyvybės. Ir kai suvoki, kad tai buvo parašyta sąlygomis, kurių mes net įsivaizduoti negalime, šiurpai kūnu ima lakstyti. Kai supranti, kad jie ryžosi palikti savo šeimas, artimuosius, kad apgintų Lietuvą...
Kaskart pagalvoju, kad rašymas tiems žmonėms buvo tarsi meditacija – galbūt padėdavo užsimiršti sunkumuose, kuriuose jie buvo įkalinti, saugojo širdyse tikėjimą ir viltį, kad laisvę tikrai pavyks iškovoti. Tose dainose jaučiu labai tvirtą tų žmonių valią ir didžiulę atsakomybę už Lietuvą.