„Skausmas niekur nedingsta, vis tiek grįžta. Bet šiuo metu esu pati laimingiausia, nors šiuos žodžius sakau ašarodama“, – atviram pokalbiui ryžosi paramos fondo „Pokyčių ambasada“ įkūrėja Klementina GRUZDIENĖ (40). Likimas moteriai atsiuntė ne kiekvienam pakeliamus išbandymus – vėžio diagnozę jai ir sunkią autizmo spektro sutrikimo formą sūnui.
Klementina, koks buvo jūsų gyvenimas iki didžiųjų gyvenimo iššūkių?
Dažnai iš aplinkinių girdžiu, jog vaikystėje buvau draskutė – labai veržli, berniukiška. Man pačiai atrodo, kad buvau gana vienišas vaikas, apsikrovęs daugybe pareigų: grojau pianinu, šokau, tapiau.
Po mokyklos pasirinkau istorijos studijas. Taip laukdavau kitos dienos paskaitų, kad vakarais net negalėdavau užmigti. Vis dėlto tuo metu sėkme laikytos tik teisės ir vadybos studijos, todėl įstojau ir į teisę. Tai plėtė mano akiratį, mąstymą, bet kartu atėmė pusiausvyrą – visada gyvenau ties perdegimo riba. O kur dar finansų trūkumas, darbo paieškos... Ir atsiskyrimas nuo šeimos, gimtojo Alytaus darė žalą.
Studijų metais visiškai nebuvo laiko visuomeninei veiklai, o tai nėra harmoninga. Man vienas iš sėkmės rodiklių yra tai, kiek gali dalytis, savanoriauti, prisidėti prie visuomenės problemų sprendimo. Dabar saugumo jausmą suteikia mano ir šeimos sveikata, vyras.
Kaip jūsų gyvenime atsirado vyras Marius?
Pirmą kartą susitikome bendroje mūsų