Knygą „Antiška“ parašęs Algirdas Kaušpėdas: „Daugelį metų galvojau, kodėl Martynas turi ieškoti prastesnės panelės“

Ateinantis pirmadienis – rugpjūčio 12 diena – „Ančiai“ taip pat bus ypatingas. Būtent tada dienos šviesą išvys Algirdo Kaušpėdo knyga „Antiška“. Kaip pats autorius sako, knygoje skaitytojai ras ne tik grupės tekstus, bet ir jų komentarus, istoriją, nuotraukas. Simboliška, tačiau „Antiška“ bus pristatyta tą pačią dieną, kai „Anties“ lyderis ir knygos autorius Algirdas Kaušpėdas švęs savo 60-metį.

Knygos pasirodymo ir vienos charizmatiškiausių asmenybių jubiliejaus išvakarėse manoMUZIKA.lt pakalbino Algirdą Kaušpėdą.

NORĖJO APLENKTI „ANTIES“ NEKROLOGĄ

Simboliška, tačiau knygą pristatysite per savo šešiasdešimtmetį. Ar tai yra savotiška riba, žyminti muzikanto, kompozitoriaus, kūrėjo ir visuomenės veikėjo brandą, nuo kurios galima atsispirti į knygą sudedant dalį savo gyvenimo? Ar apskritai yra tokia riba?

„Meilė nežino ribų…“ yra pasakęs savo tekste „Kontrolierė“ „Anties“ poetas Evaldas Morkūnas. Sutinku su šiomis eilutėmis. Nebandau skirstyti gyvenimo į etapus, brėžti ribas. Noriu pasidalinti, pasidžiaugti gyvenimo dovana, surengti draugams šventę, nes jei to nedarysiu beliks tik liūdnos progos… Stengiuosi gyventi naujai, vis šiek tiek kitaip ir tai yra įdomu. Vaizduoju, kad jubiliejaus nešvenčiu. Nors faktas yra faktas, todėl tikiuosi, kad draugai palaikys mano žaidimą, nedovanos gėlių ir nekalbės kalbų, kaip laidotuvėse.

Ar „Antiška“ – tai Jūsų, kaip autoriaus, naujo kūrybinio etapo pradžia? Ar ketinate rašyti daugiau?

Nejaučiu tokio įsipareigojimo. Rašyti nėra lengva. Tačiau rašymas verčia susikaupti, moko atsakomybės ir drąsos. Turiu kelis sumanymus, bet dar anksti apie tai kalbėti. Parašyti vieną knygą gali daugelis. Antra knyga nepalyginamai didesnis iššūkis.

Kiek laiko užtruko knygos rašymas?

Knygos idėja gimė prieš metus. Produktyviausios buvo kalėdinės atostogos Egipte. Vilija (Algirdo Kaušpėdo žmona – aut. past.) ilsėjosi prie jūros, o aš sėdėjau viešbučio kambaryje ir rašiau. Po to, kai jau žinojau, kad knyga bus, kreipiausi į „Tyto Alba“ leidyklos direktorę Lolitą Varanavičienę. Jai patiko netikėtas knygos formatas: poezija, eseistika, fotoalbumas. Sukirtom rankom ir daug dirbom laikydamiesi griežto laiko grafiko.

Kas buvo sunkiausia rašant knygą?

Sunkiausia „nepamesti kelio dėl takelio“ – išlaikyti teisingą knygos ritmą ir intrigą. Knygos pamatas yra poetiniai tekstai. Tik juos perskaičius įdomu skaityti komentarą. Nepaprastai svarbų vaidmenį knygos kūrime suvaidino dailininkė Asta Kaušpėdaitė. Jai pavyko rasti „antišką“ raktą į knygos formą. Plakatiškas, nesentimentalus, sakyčiau, „vyriškas“ maketas suteikia knygai koncertinio gyvumo. Tekstų redaktorė Eglė Bielskytė labai padėjo prabilti teisinga, suprantama, lietuviška kalba.

Kodėl „Antiška“ į gyvenimą paleidžiama tik dabar – grupės trisdešimtmečio išvakarėse?

Visada be objektyvių sąlygų reikalingos ir subjektyvios aplinkybės. Senokai kalbėjome apie knygą, bet neatsirado subjekto tai įkūnyti. Be to, veikė negailestingos tradicijos. Neformalios kultūros reiškiniui įsitvirtinti reikia arba laiko distancijos, arba tragedijos. Taigi, didžiausia tikimybė atsirasti panašaus pobūdžio knygai – reiškinio, asmens, susijusiu su reiškiniu, mirtis. Rezultatas – pomirtiniai prisiminimai – sureikšminti ir negyvi. Išdrįsau elgtis proaktyviai ir aplenkti „Anties“ nekrologą.

Kam bus aktuali Jūsų knyga? Kas, Jūsų nuomone, bus tikrasis „Antiška“ skaitytojas?

Tikiuosi knygos skaitytojai bus smalsūs, sąmoningi ir sąmojingi žmonės. Knyga tikra. Ir tai svarbiausia. Aš ja didžiuojuosi.

„GLOBALIZACIJA – TIK FORMA. VISAS TURINYS SLYPI TAUTIŠKUME, KALBOJE IR MŪSŲ ŠAKNYSE“

Jūsų muzika ir tekstai – ilga ir ironiška kasdienybės metafora, į kurią telpa visos valstybės gyvenimas – nuo kovos už savo laisvę iki globalaus savęs suvokimo moderniosios epochos apogėjuje. Ar jūsų nuomone, šiandieniame skubančiame gyvenime dar yra vietos metaforai? Ar modernus jaunas žmogus dar tas metaforas supranta?

Neabejoju, kad supranta. Mano senelį savo supratimu lenkė mano tėvas, aš – tėvą, o mano vaikai auklėja mane. Pasaulis sąmonėja. Lėtai, bet giliai. Matau jaunų žmonių vertybinį brandumą, kuris jiems yra savaime suprantamas, o man atėjo per kančias. Galbūt jauniems nebereikia metaforų, nes jie kalba tiesiai šviesiai. Bet metafora bus reikalinga tol, kol bus aktualus menas, meninė ezopiška kalba. „Antis“ dėl to ir yra „Antis“, kad kalba dviprasmiškai, visais laikais niekam nepataikavo, nebuvo iki galo priimtina ir dėl to lieka (ir liks) už oficialiosios kultūros ribų. Bet mums nesvarbu nei pripažinimas, nei šlovė. Dar daugiau – mes nesidomime kitų nuomone apie save. Ir tai ne arogancija, o meninis laisvės ir nepriklausomybės principas.

Jei esi prastas tai ir ieškokis prastesnės panelės, o jei nori geriausios – būk geriausias!

Ar „Antiška“, taip pat kaip ir visą „Anties“ kūrybą, be visų istorinių akimirkų, bus galima traktuoti kaip vientisą ir plačią metaforą?

Knyga turi būti verta dėmesio netgi be istorinio – kultūrinio konteksto. Įsivaizduoju žmogų nieko iki šiol nežinojusį apie „Antį“ ir atsitiktinai paėmusi „Antiška“ į rankas. Labai viliuosi, kad jį tiesiog sudomins knygos forma ir turinys ir jis visiškai netikėtai atras sau kažką naujo ir įdomaus.

„Antis“, ko gero, yra vienintelis tikras muzikinis – sociokultūrinis ironiškas fenomenas, be kurio neįmanoma įsivaizduoti Lietuvos (ne tik muzikoje, bet ir visoje kultūroje). Tačiau ar Jūs pats kada nors pagalvojate kokia mūsų šalis būtų be „Anties“? Kaip atrodytų Lietuvos gyvenimas, jeigu „Antis“ taip ir nebūtų pakilusi?

Man sunku taip persikūnyti. Daugelį metų galvojau, kodėl Martynas turi pasiieškoti prastesnės panelės, kol supratau, kad jis tiesiog turi išspręsti savo didžiausią problemą pats… Jei esi prastas tai ir ieškokis prastesnės panelės, o jei nori geriausios – būk geriausias!

Kaip pasikeitė „Antis“ nuo to, kas ji buvo vėlyvuoju sovietmečiu iki šiandieninės Lietuvos – tvirtos europietiškas vertybes išpažįstančios šalies?

„Antis“ mažai pasikeitė, bet pasikeitė aplinka. Mane stebina jaunų roko grupių noras dainuoti anglų kalba. Kas tai? Globalaus pripažinimo siekis? Lietuviai nori lietuviškos kalbos, lietuviškų minčių ir intonacijų. Suprantame, kad iki šiol esame didžiausių Lietuvos koncertų, festivalių headlineriai todėl, kad dainuojame lietuviškai ir todėl, kad trūksta jaunų grupių dainuojančių lietuviškai. Tik išsigandę, pasimetę žmonės gali atsisakyti savo tapatybės, lietuvybės ir dainuoti tautiečiams tik angliškai.

Globalizacija tėra tik forma, o tautiškumas, kalba ir šaknys yra turinys. Būkime savimi be kompleksų ir reveransų anglakalbiškai kultūrai. Kai kalbėdami savo kalba užkariausite lietuviškas auditorijas, neabejoju, tapsite įdomūs ir kitiems. Atsitiks tas pats, kas atsitiko su mūsų teatru –  Nekrošiumi, Koršunovu ar Tuminu. Tada, jei norėsite, prabilsite ir angliškai. Nors Islandijos rokeriams ir to visiškai nereikia…

Ar jau nepriklausomoje Lietuvoje gimusiam jaunam žmogui įmanoma visiškai „perkąsti“ „Anties“ tekstus ir idėją?

Tiesą pasakius, nežinau, ar įmanoma suprasti sovietinio marazmo realybę negyvenus tais laikais. Kai aiškinu savo vaikams kaip dvokė žuvies parduotuvės, nors jose nebuvo pirkti žuvies, jie nieko negali suprasti. Tai buvo visai kitas pasaulis, kuriame veikė kitokie dėsniai. Senoji „Antis“ yra iš to pasaulio. Bet „Antis“ užbraukė brūkšnį praeičiai, nes praeitis mūsų nebedomina. Šiandien mes gyvename  čia – Lietuvoje ir kalbame tai, kas mums rūpi dabar.