„Metai nuo mūsų laisvės 1989 metais iki šalies lytinės brandos – 2000-ųjų. Kuo gyveno, apie ką galvojo ir ką kalbėjo laisva, bet pasimetusi, naivi ir nepatyrusi tauta savo butuose, parduotuvėse, automobiliuose, kelionėse, ligoninėse, kino teatruose ir lovose?“ – Andrius Užkalnis pristato ką tik iš spaustuvės atkeliavusią savo devintąją knygą „Trečioji Evangelija: griūtis ir laisvė“.
Šioje knygoje, kurią išleido „Balto“ leidybos namai, užrašyti Andriaus Užkalnio, gimusio 1970 metais Kaune, prisiminimai ir paaiškinimai apie tą laiką, kuris teko jo jaunystei, ir šiek tiek faktų, kuriuos gali kas nors ginčyti. Pasak autoriaus, „Trečioji Evangelija“ yra ir tiems, kas prisimena pirmąjį laisvės dešimtmetį, nes patys jame dalyvavo, ir tiems, kam tai – tėvų baikos: „Jie girdės du skirtingus pasakojimus, bet tai puiku. Tai – kaip „Simpsonai“, kurie kalba ir vaikams, ir suaugusiems.“
Andrius Užkalnis pasakoja apie laiką, kai visi puolė griauti butuose sienas ir jungti virtuves su svetainėmis, stiklinti balkonus ir keisti duris bei langus. Jis prisipažįsta, kaip Helsinkyje pardavinėjo degtinę iš Lietuvos, o Maskvoje pirko anglų kalbos žodynus ir nežmoniška kaina juos parduodavo Vilniuje. Primena to meto delikatesus – karštus sumuštinius (batono riekė su šlapia dešra ir užkeptu sūriu) ir orkaitėje paskrudintus vaflių lakštus, perteptus majonezu ir apibarstytus kmynais. Ir dar daugiau spalvingų to meto detalių.
„Dešimtmetį, kuris prasidėjo 1989 metais, mes gėrėme į save viską nekritiškai ir iš karto, – mano autorius. – Kad būtų kritinis požiūris ir mokėjimas atsirinkti, reikia laiko ir patirties, o laiko ir patirties nebuvo. Išmanymo nebuvo. Mes buvome, turbūt, kaip Amerikos indėnai, naiviai žiūrėję į užkariautojus iš Europos ir perkantys arba keičiantys savo brangenybes į blizgučius ir veidrodėlius. Paskui daugeliui atėjo susivokimas, kas gerai ir kas blogai, ką verta importuoti į mūsų gyvenimą ir ko nereikia, kokie įpročiai ir įgūdžiai mums reikalingi, o kas yra tiesiog purvinos svetimo gyvenimo putos arba svetimi spalvoti muilo burbulai. Tai buvo didžiojo mokymosi, nubalnotų kelių ir sukruvintų krumplių laikotarpis.”
Šiai knygai prireikė dvejų metų (autorius prisipažįsta, jog ankstesnėms pakako kelių mėnesių), ji buvo rašoma pietų Kalifornijos miestuose, Mineapolyje, Vilniuje, Palangoje, Nidoje, Stambule, Italijos Abruco kalnuose, Vienoje ir Berlyne. „Ištisi skyriai keliavo į šiukšliadėžę ir buvo rašomi naujai. Gailesčio jokio nebuvo, – teigia Andrius Užkalnis. – Kitaip nei ankstesnės mano knygos, naujoji yra lyg didžiulis Holivudo projektas, filmas su specialiaisiais efektais ir žvaigždėmis, palyginti su kokio nors Lietuvos TV kanalo drungnu serialu, kur per savaitę nufilmuoja penkias serijas. Asmeninis pasididžiavimas yra rūpintojėlis viršelyje. Jėzus yra mano pieštas. Ne visi tai žino, bet prieš daug metų aš studijavau architektūrą ir mokiausi piešti. Įgūdžiai aptrupėjo, bet kai ką dar sugebu. Italijoje (kurgi dar) pirkau piešimo sąsiuvinį ir padariau ne mažiau kaip penkiasdešimt eskizų, kol Išganytojas gavosi toks, kokio norėjau.“
