Knygą apie pradinukų švietimą išleidusi A. Landsbergienė: „Tėvystė – ne simfonija, o džiazas“

Austėja Landsbergienė savo knygą „Pradinukų abėcėlė“ pristatys Vilniaus knygų mugės metu. Visi, norintys įsigyti leidinį, galės tai padaryti „ŽMONĖS Knygos“ stende vasario 20-23 dienomis. Knygą taip pat galite užsisakyti internetu.

Naujoji jūsų knyga – beveik penkis šimtus puslapių sudarantys patarimai pradinukų tėvams ir mokytojams. Kas paskatino imtis šio projekto?

Aš negalėjau jos neparašyti! Paauglystėje skaičiau knygą, kad Michelangelo matydavo ne marmuro gabalą, o skulptūrą, įkalintą marmure, ir ji rėkdavo, kad būtų išlaisvinta, tol, kol Michelangelo tai padarydavo. Man taip buvo su šia knyga – ji tiesiog buvo mano galvoje ir turėjo būti parašyta.

Apie ugdymą esate daug rašiusi. Kuo ši knyga nustebins skaitytojus?

Apklausiau labai daug tėvų. Ši knyga apie tai, kas rūpi tėvams, kas jiems skauda. Norėjau, kad knyga lengvintų tėvų ir mokytojų gyvenimą, padėtų jiems susikalbėti, priartintų vienus prie kitų ir – svarbiausia – pasakytų, kad nėra tokio dalyko kaip „mes“ ir „jie“. Esame MES – visi, kuriems rūpi vaikas.

Ar galėtumėte išskirti problemą, kuri šiuolaikiniams tėvams aktualiausia?

Niekaip! Juk tai, kas žmogui skauda, ir yra jam didžiausias skaudulys. Man, pavyzdžiui, visada rūpėjo, kaip turėti didelių lūkesčių, tačiau vaiko neperspausti. Kitiems, kurių vaikas, pavyzdžiui, nenori lankyti būrelio, yra sunku matant talentą leisti (o gal neleisti?) mesti tą būrelį.

Ir knygoje, ir savo tinklalaidėje „Mamos be dramos“ daug kalbate, kaip svarbu auklėjant vaiką rasti harmoniją, nepamiršti savęs. Kaip pačiai pavyksta tą harmoniją kurti?

Esu gan griežta mama. Vaikai nuolat sako, kad kitų mamos leidžia daugiau, reikalauja mažiau ir taip toliau. Bet aš tikiu savarankiškumo ugdymu. Tikiu tuo, kad mes vaikams turime suteikti tvirtą pagrindą ir sparnus, o jau paskui tik stebėti jų skrydį. Jei nukris – priglausti ir paguosti. Amžinai mylėti. Bet paleisti. Kaskart, kai vaikai išvažiuoja ilgesniam laikui, braukiu ašarą, tačiau nieku gyvu nelaikysiu jų namie! Jiems esu tik uostas, kuriame prisipildo gyvybės degalų, o paskui jau turi plaukti patys.

Ir dar. Tėvystė yra džiazas. Ne simfonija, o džiazas. Turi žinoti, ko sieki, tačiau suprasti, kad dažnai turėsi būti lankstus, dažnai viskas vyks ne taip, kaip nori ar suplanavai. Jei negebėsi džiazuoti, bus daug įtampos – kuo anksčiau išmoksi džiazuoti, tuo greičiau pajusi harmoniją.

Džiaugiuosi ir tuo, kad džiazuojame kartu su vyru. Man atrodo, kad harmonija šeimoje visų pirma priklauso nuo poros harmonijos.

Kokios knygos jus įkvepia tobulėti?

Tikriausiai visos. Pavyzdžiui, tuoj baigsiu skaityti Alberto Hourani „A History of the Arab Peoples“. Skaitau jau ilgai, nes daug guglinu, o „Google Maps“ naudojuosi nuolat! Kai pagalvoju, iki šios knygos nežinojau nei apie egiptietės Umm Kulthum dainas, nei apie Sirijos miesto Sajida Zeinabos istoriją. Skaitydama knygą vis galvoju, kad žinau, jog nieko nežinau, kad turiu domėtis ir skaityti dar daugiau. Visada, kai jau atrodo, kad ką nors padariau neblogai, perskaitau apie žmones, kurie padarė dar daugiau, ir tai mane įkvepia eiti į priekį, nepasiduoti.