Knygą apie sąmoningą tinginystę parašęs Danielius Goriunovas: „Ir nieko neveikdami turėtume savimi didžiuotis“

Esi rašytojas, tinklaraščio Debesyla autorius, tinginystės ekspertas. Kaip susipažinai su tinginyste? Kada nusprendei, jog tai – toli gražu ne nuodėmė, kurios reikėtų gėdytis?

Oi, ką jūs! Smagu, kad laikote tinginystės ekspertu, tačiau aš – labiau tik jos tyrinėtojas. Nuo vaikystės esu skaičių žmogus, pasitikiu tyrimais, statistika – ir ši nemeluoja: tingūs žmonės sukuria daugiau vertingo produkto, nei darboholikai.

Tiesą sakant – praktiškai kiekviena mūsų gyvenimo detalė sukurta tinginių.

Vanduo iš čiaupo? Dar ir šiltas? Elektriniai virduliai? Prekybos centrai, pilni maisto? Valiutos, kad nereikėtų už pirkinius atsiskaityti ožkomis? SODRA, vaikų darželiai ir… Taip, visam tam sukurti reikėjo darbo. Tačiau dabar galime mėgautis nauda: prižiūrėti bendrą miesto vandentiekio sistemą paprasčiau, nei visiems turėti po šulinį ir nešioti vandenį atskirai. Tai vadinama produktyvumu.

Ir tik tinginiaujant leidžiame veikti mūsų kūrybiškąjai pusei, atgauname jėgas kokybiškam darbui, mėgaujamės hobiais, sportais, artimaisiais, džiugia kasdienybe.

Kaip supranti tinginystės sąvoką? Teigi, jog ji naudinga sveikatai, tačiau visi sveikos gyvensenos specialistai tau pultų prieštarauti, sakydami, kad tik aktyvus laisvalaikis gali būti naudingas mūsų organizmui.

Kartu su Lietuvos olimpine ietės metike Inga Stasiulionyte kuriu internetinę mąstysenos treniruočių platformą Onbo.lt. Retkarčiais sulaukiame laiškų: „Norėčiau, bet tingiu. Kaip netingėti?“. Ir štai bėda – jei sakai, jog nori, tačiau tingi, reiškiasi, kad nė velnio tu nenori! Ir nereikia čia meluoti.

Kur problema, sakykime, nenorėti kilnoti štangas sporto salėje? Juk lygiai taip pat gali žaisti krepšinį! Arba prisijungti prie žygio kopti į kalnus. O kur bėda neskaityti knygų? Mano tėtis knygų visą gyvenimą neskaitęs – jis jas klauso. O kur bėda…Tinginystė nėra blogai. Blogai yra, kai suverti kaltę jai ir nieko nebedarai.

Yra žmonių, kurie ale norėtų sportuoti, pabando nueiti į sporto salę, jiems nepatinka ir tada skundžiasi, kad trūksta motyvacijos. O, kad galėtų eit daryti tiesiog atsispaudimus, pavažiuot iki darbo dviračiu ar kitaip mankštintis – per tuos melavimus pamiršta.

Norėčiau išskirti sąmoningos tinginystės sąvoką. Tai tokia tinginystė, kai nedarai to, ko nesinori ir darai tai, kas smagu, vertinga, ko norisi.

Asmeninis pavyzdys: esu bandęs eiti į sporto sales. Man ten nebuvo malonu, nesijaučiau gerai tarp kitų žmonių. Todėl pagalvojęs, kas būtų smagiau, pradėjau kasdien pavaikščioti, pabėgti kilometrą, dirbu prie stovimo stalo ir padarau atsispaudimų bei atsilenkimų tiesiai ant namų kilimo. Berods visi sveikatos ekspertai pritars, kad šito daugiau, nei pakanka. Būti ambalu ne ką mažiau kenkia, nei išvis nesportuoti.

Tinginiaujant, skiriant laiko sau, neišvengiamai norėsis pajudėti. Mes tokios būtybės – norisi žaisti, vaikščioti, bent jau mažų mažiausiai kas pusvalandį pasirąžyti. Tik pernelyg įlindę į „svarbius darbus“, vartodami darbą lyg alkoholį, pamirštame pabūti laisvais.

Kuri ne vieną personažą, kuris tai eksperimentuoja keltis ketvirtą rytą, tai sugalvoja knygą parašyti, tačiau kaip tas tikrasis Danielius tapo toks kūrybiškas? Ar iš to kūrybiškumo jis ir užsidirba duonai?

Esu įsitikinęs, kad geram kūrėjui reikia ir gerai vartoti. Taigi stengiuosi mažiau sėdėti „Facebook“ (pripažinsiu – sunku atsispirti), daugiau vaikščioti į muziejus, skaityti geras knygas, klausyti protingesnių, vyresnių už mane žmonių idėjų.

Mūsų smegenys veikia dviem režimais ir ne daugiau. Kadangi reikia daug dirbti, tai leidžiu smegenims ir gerai atsipalaiduoti – medituoju, bėgioju, atsibudęs lovoje prasiražau bent pusvalandį – stengiuosi sukelti sau didelį nuobodulį.

Nes žinote ką? Didžiausia dovana, kurią gali šiuolaikiniai tėvai duoti vaikams, yra nuobodulys. Nuobodžiaujant automatiškai įsijungia kūrybiškumas, pakyla noras tyrinėti, sužinoti kažką naujo, sukurti juokingą, smagų, įdomų žaidimą, pajudėti, pasikalbėti su draugais.

Žodžiu, jei atrodo, kad gyvenimas tamsus, gyvenimas Lietuvoje blogas, nėra idėjų kūriniams ir panašiai – skirk laiko nedaryti nieko. Sąmoningai patinginiauti.

Nereikia 8 valandų! Užteks vos 30 minučių. Sakai, nėra laiko? Va ir nėra, kad neleidi savo protui veikti produktyviau. Pradėk tuomet nuo penkių minučių. Pamažu laiko atsiras vis daugiau, jei tik skirsi laiko kūrybiškąjam režimui.

Kaip atrodo procesas, kuomet knygą rašo tinginys?

Tingiai. Pirmiausiai apsisprendžiau, ką norėčiau pasakyti šia knyga? Koks tas vienas sakinys, kurį turėtų išsinešti skaitytojas? „Tinginio manifesto“ atveju – tinginiauti nėra blogai. Kokiais būdai tai pagrįsiu? Surašiau argumentus, tyrimus, citatas. Tada rašiau, lyg kalbėčiau draugui – gyvai. Ištryniau visus nereikalingus žodžius – geros knygos turėtų būti trumpos, išgrynintos. Daviau redaktorei, dizaineriams, suradau leidyklą, kad pasirūpintu platinimu – štai ir knyga!

Mėgsti improvizuoti, nes, pasak tavęs, kitaip nieko neišmoksi. Ar dėl improvizavimo nė karto nesi pakliuvęs į gėdingą, nejaukią situaciją? Kodėl manai, kad turėtume dažniau perlipti per save ir įmesti į situaciją jai kruopščiai neparuošę?

Oi! Tikrai esu. Pavyzdžiui, esu keliose paskaitose, kurias vedžiau, leptelėjęs tokių frazių, kad pats galvojau – kas per nesąmonė? Tačiau tai ir buvo geriausia pamoka – per jokią teorijos pilną knygą to nebūčiau išmokęs, kaip ir niekada nebūčiau išmokęs rašyti, jei nebūčiau tiesiog ėmęs ir rašęs.

Bet intuicija labiausiai tikiu dėl vienos priežasties – neįmanoma kažkam pilnai pasiruošti. Visada bus netikėtumų, o kol tu nervinsies dėl neteisingo pasaulio, tavo šansas tiesiog praeis.

Užtat rekomenduočiau susikurti paprastus planus. Sukurti tvarią mąstyseną, savo filosofiją. Pavyzdžiui, tai galima padaryti minėtose Ingos Stasiulionytės treniruotėse Onbo.lt arba tiesiog per tuos eksperimentus. Kuo daugiau iššūkių patirsi, tuo bus ramiau ateityje, nes žinosi, kad kažkaip išgyventi vis tiek pavyks.

Sakai, kad neturi kone jokio santykio su pinigais ir nesi nuo jų priklausomas – užtenka vos 250 eurų per mėnesį. Ar nesunku taip mąstyti, kai aplink visi taip stipriai sureikšmina daiktus, automobilius, butus? Kaip tau pavyksta nuo to spaudimo atsiriboti ir jaustis laisvu? Daug jaunų žmonių susidėję kuprinę leidžiasi į kelionę, o tu ramybę randi ir Lietuvoje.

O koks skirtumas, ką kiti daro? Juk šiais laikais yra tiek daug prasmingos tinginystės būdų, kurie nekainuoja nė cento!

Jei turi internetą (o rask žmogų, kuris šiais laikais to neturi), turi viską – ir universitetus, ir knygas, ir hobių bendruomenes, ir kitokias pramogas… Dar gali prisijungti ir gyvai prie kokios savanorių organizacijos, užsiimti fiziniais pratimais, kad ir namie, net keliauti įmanoma praktiškai dykai, jei pasinaudosi „Coushsurfing“ galimybe.

Aš pats pasimėgauju tuo, kad turiu šiltus namus, knygas iš bibliotekų, dviratį, mėgstamą kavinę-galeriją „Nyčės ūsai“ Kauno senamiestyje, kur kartą per savaitę užsuku išgerti kakavos, pasimatau su merginomis iš „Tinder“ progamėlės, nueinu į muziejus ir kitas nemokamas parodas, koncertus… O dar ir malonus darbas – rinkti informaciją tiems, kam jos reikia. Gaunasi, tiesa, apie 380 eurų mėnesiui šiuo metu, ne 250. Bet tiek ir užtenka. Manau, kad ne piniguose džiaugsmas.

Išduok paslaptį, kaip sugebėti sustoti ir savęs nekaltinti „nieko neveikimu“?

Galėtumėte tiesiog bent išjungti savo telefono, kompiuterio garsą kelioms valandoms. Geriausia, aišku, šviečiančius stačiakampius palikti tik darbo valandoms, bet tam reikia pasitreniruoti.

Siūlau pradėti nuo vienos dienos savaitėje be technologijų. Aš turiu tokią dieną – tai šeštadieniai arba sekmadieniai. Ar kas miršta per tas dienas? Ne! Ar randu kalnus naudingų idėjų, atgaunu jėgas naujai savaitei? Taip!

„Švęsk sekmadienius“ ne šiaip sau sugalvota. Galima švęsti ir kitą dieną, bet bent vieną dieną nedirbk nieko ir pamatysi, kad sąmoninga tinigystė užsiimant tuo, kas malonu, teikia neįkainojamas dovanas.

Mėnesiui buvai priėmęs „Nulio šiukšlių“ (anlg. „Zero Waste“) iššūkį ir bandei gyventi sunaudodamas kuo mažiau šiukšlių. Kaip tau sekėsi? Su kokiais galvosūkiais susidūrei? Ar skaičiavai, kiek atliekamų palieki per mėnesį po savęs?

O, taip! „Zero Waste“ – nulio šiukšlių – iššūkis buvo velniškai įdomus, nes šio metu kovojau su viena sunkiausiai perdirbamų medžiagų (apmaudu – į ją vis dar įpakuota dauguma prekių) – plastiku. Tai nuodinga, gamtai velniškai pavojinga medžiaga.

Mėnesį bandžiau gyventi be plastiko, pirkti daržoves ir dėti jas į savo medžiaginius maišelius, birius produktus berti į savo taras, rinktis į popierių įpakuotus produktus. Ar kažkas blogiau bus, kad bananų kekės neįdėsi į plastikinį maišelį? Ne! Ir pasirodo, kad nėra taip jau sunku tiesiog paimti daržovėms daugkartinį maišelį. Dabar „Rimi“ pradėjo tokius pardavinėti – labai džiaugiuosi!

Pilnai, deja, plastiko nepavyko išvengti. Pirkau dantų pastos, o jos visos supakuotos šiame ekologiniame košmare… Dar, kol įpratau paimti savo medžiaginį maišelį, keliskart teko pirkti juos iš parduotuvės. Tai pilnai be šiukšlių neteko likti – vis tiek liko plastiko, popieriaus, kuris keliavo į šiukšlines. Popierius, beje, nėra taip blogai, kaip plastikas – jis pilnai perdirbamas ar bent sukūrenamas. Vadovaujuosi trenerio Igno Bakėjaus posakiu – 1% geriau, nei nulis.

Pabandyti ir ateiti yra daug geriau nei teisintis ar kitaip vengti būti suaugusiu žmogumi. Visados, visados yra pasirinkimas. Džiaugiuosi, kad dabar šiukšlių sukuriu bent jau perpus mažiau. Ir, pasirodo, tai nebuvo sunku – reikėjo tik pabandyti!