Knygą apie Ukrainą pristatantis Algirdas Kumža: „Mano užrašai padės perprasti ir šių dienų įvykius“
Prieš pusantrų metų Algirdas Kumža, buvęs Lietuvos ambasadorius Ukrainoje, pajuto, kad atėjo laikas ištraukti savo užrašus ir papasakoti apie mums tokią artimą šalį. „Oranžinis romanas“ pasirodė kaip tik tuo metu, kai į Ukrainą nukrypo viso pasaulio žvilgsniai. „Knyga susideda iš ambasadoriaus istorijų, kurios padės perprasti ir šių dienų įvykius“, – įsitikinęs autorius.
Autorius knygoje atvirai pasakoja, ką ambasadorius veikia, kai nedalyvauja oficialiuose priėmimuose, kaip organizuoja savo šalies prezidento vizitus ir kaip – menininkų desantą, kaip pažįsta šalį, mezga ryšius ir ieško šeimai laikinų namų. „Į ambasadoriaus kabinetą, galima sakyti, įžengiau tiesiai iš povestuvinės kelionės Himalajų kalnuose, kur mus su Toma išbandė aukštis, pūgos ir šaltis. Per ketverius darbo Ukrainoje metus – nuo 2006-ųjų vasario iki 2009-ųjų gruodžio – negrėsė nei sniego lavinos, nei ledo plyšiai, tačiau adrenalino buvo daug: iš arti mačiau aštriausias politines turbulencijas, o ir gyvenimiškų siužetų netrūko. Ryte pravėręs kabineto duris nežinodavau, kokie netikėtumai manęs laukia tą dieną: vienam tautiečiui įstrigo verslas, kitas pateko į daboklę ar liko be paso vienišas gatvėje. Susitikau su šimtais įdomiausių žmonių ir aplankiau vietų, kurių nemini jokie turizmo katalogai. Kiekviena diena man dovanodavo naujų intriguojančių istorijų – jas užrašiau ir sudėjau į šią knygą.“
Knyga gali padėti suprasti dabartinę Ukrainą?
Mano aprašytuose politikų ginčuose ir net vyriškose imtynėse galima pajusti, kaip bręsta šiandienos įvykiai. Galima suprasti, dėl ko tie valdžios vyrai taip nuožmiai grumiasi. Knyga nėra apie politiką, bet pasakojamos istorijos iškalbingai atskleidžia šalies ypatybes, kurių oficialūs reportažai neužgriebia.
Rašau ir apie istoriją, be kurios Ukrainos neįmanoma suprasti. Pagalvokime, kokių randų tautos dvasioje paliko Didysis badas – Holodomoras, Černobylis ar šimtai susprogdintų gražiausių Kijevo cerkvių. Kas padėjo ukrainiečiams išgyventi po bolševikų perversmo, kai vieną dieną ėjo gauja iš vienos pusės, kitą – iš kitos? Kartais padėdavo užgrūdinta dvasia, o kartais pavykdavo išsipirkti.
Odesoje stovi paminklas apelsinui. Ukrainiečiai sako, kad iš tikro šis paminklas yra kyšiui. Kadaise Odesos pirkliai prarado caro suteiktas uosto lengvatas, verslas ėmė dusti. Tuomet pirkliai surašė prašymą grąžinti privilegijas, o raštą lydėjo pilnas vežimas apelsinų – žiemą! Turtingi Ukrainos inteligentai veždavo kyšius caro cenzoriui. Jei nežinai šių istorijų, ką gali kalbėti apie korupciją?
Kodėl „Oranžinis romanas“?
Pavadinimas kilo iš 2004-ųjų Oranžinės revoliucijos. Tuomet Kijeve lankiausi su prezidentu Valdu Adamkumi, jis stengėsi sutaikyti politikus, atsidūrusius priešingose barikadų pusėse. Man neužmirštamą įspūdį paliko gaivališkas žmonių sąjūdis: barikados miesto centre, laužai, aistringi oratoriai. Buvo šalta žiema, bet jie palapinėse budėdavo per naktį. Mano ketveri metai Ukrainoje ir praėjo su romantiška revoliucijos nuotaika, nors jau buvo akivaizdu, kad revoliucija įstrigo pusiaukelėje, o jos vadai išsivaikščiojo į skirtingas puses.
Praėjusią vasarą, kai knygoje dėjote paskutinius taškus, apsilankėte Ukrainoje. Koks įspūdis liko iš šios kelionės?
Kijeve negirdėti pabūklų, bet aidas ateina. Karas šalies rytuose pakeitė žmones. Atrodo, viskas taip pat – kavinių šurmulys, tostai, dainos, bet ankstesnės nerūpestingos nuotaikos jau nėra. Žmonės labiau susikaupę, netgi truputį rūstūs. Vakarų Ukrainoje lankiausi pas vieno miesto merą lietuvį. Atrodytų, karas toli, bet štai vieną dieną meras rengia jaunuolių palydas į armiją, o kitą – tenka rūpintis valstybinėmis laidotuvėmis. Daugėja pabėgėlių, jiems reikia būsto, darbo, mokyklos. Kalbi ir matai, kad mero veidas jau ne toks, koks buvo kažkada, įsibrovė nerimas ir liūdesys.
Kas jus paskatino prieš pusantrų metų atsiversti užrašus iš Kijevo?
Man dirbant atsitiko tiek įdomių istorijų, jog pajutau, kad turiu jas papasakoti ir kitiems. Gerai, kad dienoraščius pamarinavau dešimtį metų: tie užrašai kaip ukrainietiški barščiai – skaniausi kitą dieną. Kai kurios istorijos bus aktualios ir po šimto metų, o kai kurios nublanko – tokių nepasakoju. Knygą galima pradėti skaityti nuo vidurio ar galo – visur užtiksi įdomią istoriją, kartais baisiai juokingą, o kartais – graudžią.
Jūsų knygos „Himalajai. Vienos ekspedicijos dienoraštis“ pagrindas – taip pat žygio užrašai. Visada fiksuodavote tai, kas nutiko per dieną?
Kai ką užsirašydavau Sąjūdžio laikais, kai ką – audringais devyniasdešimtais metais. Aprašiau, kaip mano akyse griuvo Berlyno siena. Susikaupė įdomių puslapių, bet nuosekliai rašyti neužteko kantrybės. Buvo gyvenimo epizodas, kai dirbau dideliuose versluose. Tada rašiau iš reikalo, ilgose verslo derybose pasižymėdavau argumentus, įvairias detales, neretai – netgi derybose dalyvaujančių žmonių charakterio ypatybes. Pastabumas kartais padeda laimėti milijoną. Tokių dalykų mane išmokė prityrę Hamburgo advokatai.
Dienoraščius rašo ir alpinistai: ir kad patys prisimintų, ir kad nutikus nelaimei galėtų atsekti, kur buvo padaryta klaidų. Aš irgi rašiau dalyvaujamas ekspedicijoje, po jos atsirado knyga apie kalnus. Žinau, kad alpinistai skaito „Himalajus“ norėdami įsijausti į žygio dvasią.
Ukrainoje rašiau ne kiekvieną dieną, bet dažnai. Stengiausi pasižymėti tai, kas man įdomu – ne biurokratiškai, bet detales, frazes. Be mano užrašų šios knygos ir nebūtų, jie padėjo atkurti įvykius, atmosferą – kokios žmonių emocijos, švietė saulė ar siautėjo pūga. Man visada įdomu stebėti žmones. Netgi prezidentai man yra ne paminklai, o gyvi žmonės. Štai Viktoras Juščenka visada atsipalaidavęs, kūno kalba lengvai perskaitoma, o Viktoras Janukovyčius visuomet „dėvi“ nenuspėjamą pokerio žaidėjo veidą. Nors geriau įsižiūrėjęs supratau, kad jis labiau perskaitomas nei kas kitas. Per pietus vienoje ambasadoje sėdėjau šalia Julijos Tymošenko: visų pirma mačiau moterį, jos reakcijas, perlus, o ne legendinę to meto politikos ikoną.
Skaitant „Oranžinį romaną“ kartais gali pasirodyti, kad diplomatas turi priminti legendinį agentą Džeimsą Bondą...
Pistoleto neturėjau, stogais nelaksčiau, bet diplomatams kartais reikia Džeimso Bondo drąsos ir pasitikėjimo.
Štai devintą ryto rengiuosi viešai diskusijai pačiame Kijevo centre – estrada įrengta tiesiog plačioje gatvėje. Prieina nejaunas vyras – lietuvis lakūnas ir prisipažįsta, kad svajoja pakelti taurelę su Lietuvos ambasadoriumi pačiame Kijevo centre. Dešimt metų vaikščiojo su tokia vizija. Gerai, sakau, susitiksime kurią dieną, o jis rodo, kad jau yra pasiruošęs – ištrauktos taurelės ir „Trejos devynerios“. Karšta, devynios ryto, į diskusiją renkasi žmonės, o čia dar milicininkas prieina... Tada reikia Džeimso Bondo sumanumo. Šią istoriją irgi aprašiau.
Galima pamanyti, kad ambasadorius tarytum agentas 007 dalyvauja galybėje priėmimų, bet jie nuobodesni nei filmuose. Dažną dieną reikėjo apsispręsti, kurį priėmimą, vakarą, koncertą pasirinkti, nes gaudavai kvietimų ne į vieną. Laisvo vakaro nebūdavo.
Teko bendrauti su galybe žmonių. Paskutinę darbo dieną atsisėdau prie savo stalo ir išsitraukiau didžiulę dėžę vizitinių kortelių. Pasidarė smalsu, kiek per šiuos ketverius metus jų surinkau. Spontaniškai pradėjau skaičiuoti – pabodo po trijų šimtų. Pagal šią krūvelę susidėjau likusias ir padauginau jų skaičių: galima spėti, jog toje dėžėje buvo per keturis tūkstančius vizitinių kortelių. Dar atlikau porą aritmetikos veiksmų ir supratau, kad per dieną sutikdavau keturis naujus žmones. Keturios naujos galaktikos.
Kas yra geras diplomatas? Knygoje pasakojate, kaip ilgai sukote galvą sulaukęs kvietimo studentams apie tai papasakoti.
Tikrai ilgai tada sukau galvą: patriotiškas, iškalbingas, žavingas, greitos reakcijos, empatiškas. Koks dar? Lengviau būtų įvardyti, kas nebus geras diplomatas. Tarkim, introvertas, nes diplomatas privalo daug bendrauti. Žmogus, kuris nesidomi kitais, nebus geras diplomatas. Manau, kad geras diplomatas netaps pesimistu. Juk jei nepažįstamame mieste pasiklystame, prašyti pagalbos prieiname prie atviro žmogaus, ne prie suirzusio.
Diplomatas turi būti ištvermingas. Man padėjo tai, kad atėjau iš alpinizmo, buvau dalyvavęs ekstremaliose ekspedicijose. Žinojau, kad kai bus labai sunku, atsivers tas antrasis kvėpavimas, kartu žinojau, jog žmogaus galimybės nėra begalinės. Alpinizmas taip pat išbando gebėjimą dirbti su komanda.
Studijuodamas teisę Vilniaus universitete, vakarais lankiau teatro studiją. Mūsų vadovas, genialus režisierius Vladas Limantas, mokė ne tik aktorinio meistriškumo, bet ir stebėti, analizuoti gyvenimą. Išsiųsdavo į gatvę porai valandų, liepdavo išsirinkti auką ir iš jos elgesio, drabužių, sukurti biografiją. Grįžti į studiją ir pasakoji, o režisierius recenzuoja – geras pastebėjimas, ne, nusigrybavai. Ilgainiui negalėjau eiti gatve neskenuodamas aplinkinių. Žmones tai ir išgąsdindavo, nes patekęs į nepažįstamą kompaniją pradėdavau nejučia skaityti informaciją ir pasakoti apie pirmą sykį matomą asmenį galybę dalykų.
Pamenu, Ukrainoje tvyrojo didžiulė įtampa, paleis Juščenka Aukščiausiąją Radą – parlamentą ar ne. Diplomatus spaudė iš sostinių pranešti, kada tai įvyks – rytoj, poryt? O atsakymo nėra savaitę, dvi, tris. Įtampa tokia, kad visi eina iš proto.
Ir štai viename renginyje prie manęs prieina didelės valstybės ambasadorius ir ironiškai tarsteli: tu viską žinai, kada bus paleista Rada. „Įsakas jau pasirašytas“, – atsakiau užtikrintai. Jis sustingo: lietuviai jau žino, o jis dar ne. Kaip to nežino, turėdamas daugybę diplomatų ir įvairių kanalų? Ambasadorius staigiai pradingo, o po valandos buvo viešai paskelbta, jog Aukščiausioji Rada paleidžiama. Kaip sužinojau? Tiesiog stebėjau pagrindinio prezidento patarėjo veidą. Pastaruoju metu jis visada buvo nepaprastai įsitempęs, o tos dienos ceremonijoje, atrodo, spindėjo begaliniu džiaugsmu. Supratau, viskas – sprendimas priimtas!
Cituoju jūsų knygą: „Ne veltui juokaujama, kad idealus ambasadorius yra tas, kuris parašo apie save knygą“...
O kaip kitaip sužinosi, kad jis buvo geras, kas kitas geriau aprašys, jei ne jis pats? Čia buvo humoras. Iš tikro ambasadoriaus darbas yra labai viešas. Vadinasi, daug meluoti negali, nes būsi išjuoktas.
Kodėl tuomet tiek mažai diplomatų tam pasiryžta?
Ir aš nenorėjau rašyti memuarų ar ataskaitos. Kada rašomi memuarai? Kai žmogus nori apie save gražiai pameluoti. O aš norėjau kurti atmosferą ir perduoti jausmus, man reikėjo daugiau literatūrinių priemonių, tai ir leidžia romano žanras. Todėl pavadinime ir yra žodis „romanas“. Bet tai nereiškia, kad knygoje visko prikurta, – romaną sulipdžiau iš tikrų įvykių, frazių ir detalių. Nieko neišgalvojau. Vienas bičiulis juokauja, kad neturiu fantazijos. Turiu fantaziją, bet žaboju, nedarau kokteilio. Noriu parodyti, kad tikras gyvenimas yra toks pat įdomus, kaip ir fantazijos vaisius. Reikia tik pastebėti ir įdomiai papasakoti.