Knygą apie Vietnamą ir Tailandą pristatanti Eglė Šimkevičiūtė-Kulvelis: „Gyvenimas Azijoje patvirtino, kad verta lįsti tigrui į nasrus“

„Azijos avantiūra buvo kaip tigro narvas. Jaudinausi ir bijojau prieš atidarydama to narvo duris, bet įėjau ir ne tik gavau progą paglostyti šį įdomų, pavojingą katiną, bet ir įsidrąsinusi prisiglaudžiau prie jo ir pajutau švelniąją plėšrūno pusę. . Juk visada yra galimybė, kad jis tavęs nesuės!“ – prisipažįsta knygos autorė, renginių režisierė ir dramos mokytoja, 2011-aisiais drauge su būsimu vyru pasiryžusi avantiūrai – metus praleisti Vietname. Didžiausiame šios šalies mieste pora gyveno dvejus metus, tačiau Azija nebepaleido: dar porą metų juodu kūrė gyvenimą Tailando sostinėje Bankoke.

Eglės kelionės nesibaigė: knygą apie tai, ką patyrė Azijoje, ji parašė jau kitame pasaulio kampelyje – Naujojoje Zelandijoje. Čia jie su vyru Aurimu gyvena ketverius metus, augina dukras Oną Ditę ir Uršulę.

Egle, kaip susiklostė, kad jau ne vienus metus gyvenate svetur?

Vieną šaltą, žvarbią ir lietingą lietuvišką dieną, kai švinta žengiant į ofisą ir temsta išeinant iš jo, viskas atrodė taip gerai (išskyrus orą), bet... nuspėjamai. Tas nuspėjamumas mane išgąsdino. Pagavau save galvojant: aš žinau, kaip toliau klostysis mano gyvenimas... Prieš akis prabėgo dienos dirbant tame pačiame arba kitame biure, vakarai tame pačiame arba kitame bute, kur padarytas toks pat euroremontas, įsipareigojimai bankui, toks pat arba toks pat šlykštus oras ir planai pradėti sportuoti / rašyti / išmokti kitą kalbą / susipažinti su naujais žmonėmis, kai ateis pavasaris...

Galima kaltinti orą, saulės trūkumą ar maištingą prigimtį, bet dar kartą grįžusi namo ir nusispyrusi šlapius batus pasiūliau Aurimui, tuomet dar būsimam savo vyrui, važiuoti kur nors toli. „Gal į kokią Aziją?“ – pasakiau ir pamiršau, tačiau prisiminusi vėl įsikibau šios idėjos. Pasitarus su savimi kokias penkias minutes, man tai pasirodė logiškas ir „saugus“ planas. „Nes kada, jeigu ne dabar?“ – klausiau savęs ir Aurimo. „Azija juk ne Anglija – ten niekas ilgai nepasilieka, tad už metų grįšim“, – nežinau, kodėl taip maniau, bet tvirtai tuo tikėjau.

Tai buvo prieš aštuonerius metus – ir mes išvykome į Vietnamą. Ten radome ištisus metus šeštą valandą vakaro besileidžiančią saulę, liūtis, sušlapdavome batus ne ką rečiau nei Lietuvoje ir... turėjome darbus pagal specialybę. Tie darbai, o konkrečiai – Aurimo darbas, ir atvedė iš pradžių į Vietnamą, paskui – į Tailandą, dabar – į Naująją Zelandiją. „Kai Dievas siūlo tau šokolado, tu praveri burną“, – mano mėgstama frazė, apibendrinanti mūsų pasirinkimų priežastis ir motyvaciją.

Debiutuojate kaip rašytoja, o kaip jus būtų galima dar pristatyti?

Esu diplomuota teatro režisierė. Taip pat turiu kultūros vadybos magistro diplomą.

Skirtingais gyvenimo etapais galiu džiaugtis vis kitokiu amplua. Lietuvoje prisistatydavau kaip renginių režisierė, nes po studijų rašiau renginių scenarijus. Vietname – dramos mokytoja, nes tuo metu mokiau vaikus. Tailande vadinau save teatro režisiere ir rašytoja, nes stačiau spektaklius, o mano kelionių užrašai buvo publikuojami lietuviškuose žurnaluose.

Po Azijos kartu su Aurimu turėjome metų karjeros pertrauką, tada keliavome po Pietų ir Centrinę Ameriką, lydėjau turistų grupes po Pietryčių Aziją, tad prisistatydavau kaip kelionių vadovė. Vos atvykusi į Naująją Zelandiją vėl grįžau prie teatro: teko įsilieti į Oklando teatro bendruomenę, išsiaiškinti vietines taisykles ir pradėti kurti naują projektą. Iš karto po pirmos savo premjeros sužinojau, kad laukiuosi, tad kiti mano projektai buvo du vaikai – dukra ir knyga, taigi dabar esu mama ir autorė. Pavasarį prieš išsiunčiant paskutinius komentarus dėl knygos dizaino gimė ir antroji dukra.

Pagyvenusi trijose skirtingose šalyse galiu daryti išvadą, kad režisūra, kaip profesija, yra gana lanksti... deja mokama, tik už papildomą veiklą, pavyzdžiui, darbą su vaikais. Darbas prie spektaklių dažniausiai yra idėjinis ne tik režisieriui, bet dažnai ir aktoriams. Todėl savo projektams ruošiuosi ilgai, juos rengiu retai, o sau ir visai suburtai komandai pateikiu gerą idėją, iššūkio reikalaujančią pjesę ir lietuviškos kultūros prieskonį. Pastarasis mano darbas buvo Oklande pastatyta Mariaus Ivaškevičiaus pjesė „Artimas miestas“. Šiuo metu ieškau naujos pjesės. Būtų idealu, jei ji vėl būtų lietuvių autoriaus.

Vietnamas – pirmoji jūsų atradimų šalis. Kokių įspūdžių iš jos išsivežėte?

Dvejus metus, kuriuos praleidome Vietname, prisimenu kaip kokį „National Geographic“ filmą. Tik ne apie liūtus ir beždžiones, o apie baltaodę Eglę ir baltaodį Aurimą. Smagu pasijuokti, atsidusti, o kartais net pakraipyti galvą prisiminus, kaip įstengėme prisijaukinti Vietnamą. O gal Vietnamas prisijaukino mus?

Vietnamas buvo mūsų pirmoji pažintis su Azija. Čia subrendome kaip asmenybės, kaip pora, kaip savo sričių specialistai, kaip keliautojai. Tai buvo įdomiausi, sunkiausi ir smagiausi gyvenimo metai. Jie pasitaikė reikiamu momentu: buvome jauni ir drąsūs, turėjome daug jėgų, troškome nuotykių, specialiai stūmėme save į naujas, nepatogias, kartais ekstremalias situacijas. Buvome avantiūristai.

Iš Vietnamo išsivežėme drąsą svajoti. Vos ten atsidūrus, mūsų svajonės įgavo kitą pagreitį: kūrėme planus, mąstėme, ką dabar galime daryti – išmokti, sukurti, pabandyti, kur nukeliauti, rašėmės tuos planus, turėjome net „neįgyvendinamų“ svajonių sąrašą. Ta užrašų knygutė su visais planais yra dėžutėje pas mano tėvus. Kada nors bus įdomu atsiversti ir padėti pliusus, nes net „neįgyvendinamos“ svajonės išsipildė.

Kokie dvejų metų Tailande atradimai?

Bankokas buvo modernesnis, patogesnis, bet kartu – tingesnis. Užuot praleidę valandą ant motorolerio, tą valandą judėdavome traukiniu iš vieno miesto galo į kitą. Sėdint traukinyje, kur kondicionuotas oras, tarp žmonių, kurie gali sau leisti nusipirkti traukinio bilietą, nuotykių, pastebėjimų, komiškų situacijų buvo mažiau. Užtat čia turėjau daugiau laiko skaityti ir užrašyti įspūdžius.

Tailande man pasirodė įdomesnė tajų kultūra, socialinės normos, bendravimo taisyklės, istorija, politinė sistema. Jas išsiaiškinti buvo iššūkis, bet suprasti, priimti buvo patirtis, kuri brandino mus kaip asmenybes, pasaulio piliečius, mane – kaip menininkę, rašytoją. Pavyzdžiui, prostitucija – toks lengvai pasmerkiamas dalykas. Bet Tailande, įsigilinus į kontekstą – ne tik pamačius skurdą šalies provincijoje, bet ir susipažinus su kultūros tradicijomis, – ji tapo suprantama, netgi pateisinama.

Tailande pradėjau rašyti konkretesnėmis temomis, labiau kvestionuoti dalykus ir skaityti su tuo susijusią literatūrą. Pradėjau lydėti turistus po Tailandą ir aplinkines šalis, dalintis žiniomis ir istorijomis, supratau, kad turiu jų daugybę ir žmonėms įdomu manęs klausytis.

Čia grįžau prie režisūros. Bankoke teatro scena buvo didesnė nei Saigone, tad greitai susipažinau su profesionaliu aktoriumi anglu Jamesu ir vietine teatro įžymybe Bua. Mūsų bendradarbiavimo rezultatu tapo Sigito Parulskio pjesė „Nesibaigianti vienatvė dviem“ – ji buvo pristatyta Bankoko publikai.

Tailande ėmiausi net verslo: kol ten gyvenome, importavau į Lietuvą natūralią tailandietišką kosmetiką. Ta patirtis padėjo dar geriau susipažinti su tajų charakteriu ir painia verslo, darbo, bendravimo kultūra. Taip pat turėjau daug kitokios veiklos: rašiau blogą, kūriau papuošalus, mokiau anglų kalbos, mokiausi jogos... Tikras ieškojimų laikas!

Dveji metai Tailande buvo vieni kūrybiškiausių ir smagiausių. Nes esi jaunas, pašėlęs, randi bendraminčių ir gyveni mieste, kuris siūlo šitiek daug pramogų. Gera prisiminti tas pramogas, situacijas, patirtis, pamokas. Nepaisant to, tai praėjęs etapas. Nemėgstu gyventi prisiminimais ar ko nors ilgėtis. Kai pasiilgstu maisto, nueinu į tajų restoraną. Kai pasiilgstu žmonių, paskambinu jiems. Kai pasiilgstu masažo, Aurimas man jį padaro (juk turi tajų masažo sertifikatą!). Jei pasiilgstu šilumos, nueinu į sauną. Gyvenimas yra čia ir dabar.

Kaip atsidūrėte Naujojoje Zelandijoje?

Atsitiktinai: kalta ledų parduotuvė ant ratų. Po metų pertraukos buvome grįžę į Aziją, aš lydėjau turistus po Birmą, Aurimas buvo Bankoke, siuntė gyvenimo aprašymus ir skraidė į darbo pokalbius Malaizijoje bei Singapūre. Įsivaizdavome, kad gyvenimo Vietname ir Tailande patirtis nuves mus į kitą Pietryčių Azijos šalį. Tačiau vieną vakarą Aurimas bare pradėjo kalbėtis su šauniu prancūzu, kuris kaip tik grįžo iš Naujosios Zelandijos, metus per „working holiday“ programą padirbęs ledų parduotuvėje ant ratų. „Naujoji Zelandija – nuostabi šalis. Kodėl nesiunti ten savo CV?“ – paklausė prancūzas. Aurimas nusiuntė ir taip atsidūrėme pietų pusrutulyje. Dabar pamatę tokias ledaines su Aurimu visada nusišypsome, primename sau, kad gyvenimas yra juokingas, ir... užsisakome ledų.

Naujoji Zelandija iš tiesų nuostabi šalis. Visiškas pasikeitimas po Azijos ir grįžimas „arčiau šaknų“, nes tai vakarietiška šalis. Tačiau kraustymasis, adaptacija, kivių ir maorių kultūros pažinimas – ne mažiau įdomūs ir reikalauja pastangų. Manau, kiek žmogus yra pasiruošęs ar suinteresuotas įsileisti naują šalį į save, tiek ir ta šalis bei vietiniai jam atsiveria. Ar tai būtų Azija, Naujoji Zelandija, ar Anglija. Galima skristi dvi valandas ar dvi paras, bet niekur nenusigauti, o galima ir kaimyninėje šalyje rasti visiškai kitokią perspektyvą.

Jau trečia šalis, trečia kultūra, trečios išgyvenimo taisyklės. Ar su kiekviena šalimi darosi vis lengviau?

Ir taip, ir ne. Lengviau, nes turi patirties ir kažkokį patikrintą šabloną, nuo ko pradėti prisijaukinti naują šalį. Ne, nes jeigu sutikčiau, kad yra lengviau, tai iškart reikštų, jog pirmieji kartai buvo sunkūs. Tačiau nei kraustytis į Vietnamą, nei į Tailandą nebuvo sunku, nes tai darėme savo noru, mus vedė entuziazmas ir nuotykių troškimas, o dalykai, kurie buvo sunkūs, nepatogūs, varginantys, kartu pasidarė įdomūs, juokingi, verti knygos. Kai jie iš tikrųjų tampa knyga, skųstis dėl tų patirčių būtų nesąžininga.

O šablonai panašūs kraustantis į visas šalis. Pirmiausia, žinoma, išleistuvės Lietuvoje su šokiais iki ryto ir visa draugų delegacija, važiuojančia mūsų išlydėti į oro uostą. Pirmas išskrenda Aurimas ir mėnesį neblaškomas adaptuojasi darbe. Paskui atskrendu aš ir puolu ieškoti jogos studijos bei teatro. Tada prasideda bendraminčių paieška. Visada susirandu ir vietinę lietuvių bendruomenę. Azijoje tai buvo jauni profesionalai arba nuotykių ieškotojai. Naujojoje Zelandijoje yra kelios kartos: jaunimas, atvykęs pagal darbo sutartis arba turintis „working holiday“ vizą; keletas merginų, atkeliavusių kartu su savo partneriais, ištekėjusių už kivių, sukūrusių šeimas ir šį kraštą vadinančių namais. Taip pat – „pirmieji lietuviai“, atvažiavę po Antrojo pasaulinio karo drauge su tėvais arba jau gimę čia. Kokios įdomios ir neįtikėtinos jų istorijos!

Ar Naujojoje Zelandijoje radote tai, ko ir tikėjotės?

Prieš vykdami į Naująją Zelandiją neturėjome jokių išankstinių stereotipų. Žinojome, kad keliaujame į labai gražią vakarietišką šalį, be abejo, tai pasitvirtino. Dar žinojome, kad neturėsime svetimšaliams vakariečiams suteikiamų privilegijų, kokių kartais gaudavome Azijoje. Bet tai buvo viena iš priežasčių, kodėl susigundėme važiuoti čia: Azijoje mums tiesiog taip gerai sekėsi, kad norėjome pasitvirtinti savo jėgas anglakalbėje vakarietiškoje šalyje. Gal norėjome būti demaskuoti?

Prisijaukinome šalį greitai, nes pradėjome žaisti vadovaudamiesi vietinių taisyklėmis. Išskirčiau tris pagrindines: daug socializacijos, daug laiko gamtoje, kad ir ką darytum – „be kind“ (liet. būk geras / malonus). Socializacija kiviams labai svarbi, tam jie skiria daug dėmesio. Neapsiriboja tik kolegomis, šeimos ratu ar vaikystės draugais. Kiviai užsiima įvairia veikla, pavyzdžiui, tai gali būti pomėgiai ar savanorystė, ir aktyviai palaiko draugystę su bendraminčiais. Pirmieji mūsų pažįstami irgi atsirado šokių pamokose, bėgimo klube, jau minėtoje jogos studijoje.

Kitas gražus dalykas – čia gyvenančių žmonių ryšys su gamta. Kiviai vos ne kiekvieną savaitgalį išsiruošia stovyklauti ar tyrinėti vieno iš nesuskaičiuojamų šalies žygių maršrutų. Devyni tokie maršrutai vadinami „Didžiaisiais žygiais“, jiems įveikti reikia trijų keturių dienų, o nakvynes kartais tenka rezervuoti prieš pusmetį, nes paklausa tiesiog per didelė! Dėl to ir mes, vos atvykę į Naująją Zelandiją, nusipirkome palapinę, žygio batus ir per pirmus metus nepraleidome nė vieno savaitgalio mieste.

Kas Naujojoje Zelandijoje nustebino?

Žmonių noras būti laimingiems. Natūralu, kad visi nori būti laimingi, bet man atrodo, jog kiviai dažniau kvestionuoja, kas jiems yra laimė ir kaip tą laimę pasiekti. Manau, kiviai drąsiau priima nepopuliarius, rizikingus sprendimus ir daro tai dėl tinkamų priežasčių. Jeigu laimė – tai daugiau laisvo laiko ar laiko su šeima, jie susitrumpina darbo savaitę ir dirba keturias dienas. Jeigu tai – daugiau džiaugsmo darbe, jie keičia darbą arba susiranda širdžiai malonią savanorystę. Jeigu tai – mažiau įsipareigojimų, jie nepriima siūlomo paaukštinimo ir lieka paprastesnėje pozicijoje, bet baigia darbą penktą valandą ir važiuoja ramia galva namo. Kartais paaukštinimą priima, bet padirbėję porą mėnesių pasiprašo grąžinami į ankstesnę poziciją. „Per daug problemų, pinigai to neverti“, – sako jie.

Taip pat visai neseniai suvokiau: kiviai supranta, kad laimė nėra ir negali būti individuali, t. y. neįmanoma būti laimingam, jeigu kiti aplink tave nėra laimingi. Dėl to neseniai įvykdyta ataka prieš musulmonų bendruomenę tapo ataka prieš visą šalį. Vienos religinės mažumos nelaimė tapo visos šalies nelaime.

Ir kas toliau: Azijos šalyse gyvenote po porą metų, o Naujojoje Zelandijoje kiek užsibuvote?

Mūsų planuose – dar keleri metai Naujojoje Zelandijoje. Norime, kad dukros čia lankytų darželį ir parengiamąją mokyklą, nes mums patinka mokymo principai, pagarba vaikui ir žmogui, vertybių sistema. Turime profesinių tikslų. Taip pat norime ištyrinėti Polinezijos salas – Fidžį, Vanuatu, Tongą, Prancūzijos Polineziją, daugiau pakeliauti po Australiją. O tada – Lietuva: vaikų vasaros kaime, seneliai ir giminaičiai, lietuviškos mokyklos ir kalba. Tik nesu tikra, ar Lietuvoje liksime visam laikui. Pagyvensime gal penkerius metus, gal penkiolika... bet įtariu, kad kelionių kirminas vėl pradės kada nors kandžiotis.

Kai asmeninės priežastys neleido daug keliauti, sėdote rašyti knygos? Kaip jau gyvenant Naujojoje Zelandijoje subrendo mintis imtis knygos apie Aziją?

Rašydama išsigryninu mintis, įspūdžius, savijautą. Visada griebiuosi pieštuko ir popieriaus, kai esu liūdna, kartais – kai esu laiminga, dažnai – kai noriu susitarti su savimi: priimti svarbų sprendimą, tapti drąsesnė, nusiraminti.

Keliaudama užrašau įspūdžius, įdomius faktus, svarbius arba juokingus nutikimus, pokalbius. Šiuos užrašus panaudoju straipsniams. Per pastaruosius metus, kuriuos praleidau užsienyje, jų parašiau apie pusšimtį. Iš to ir kilo mintis imtis knygos. Nepamenu, idėja buvo mano ar kas kitas pamėtėjo, bet ji sugundė ir neatrodė labai sudėtinga: straipsnių rinkinys knygos pavidalu. Ilgiau pagalvojus, ta idėja nebeatrodė labai gera. Buvau parašiusi straipsnių iš beveik visų Pietryčių Azijos šalių, bet įdomiausi man atrodė apie tas, kurias pažinau geriausiai – Vietnamą ir Tailandą, apie jų kultūrą, socialinius aspektus, konkrečias vietas... Tik tų straipsnių būtų nepakakę nei pusei knygos. Atsirado dilema: sudėti viską ir gauti makalynę, kai yra daug informacijos apie daug skirtingų šalių, bet nepakankamai nė apie vieną... Arba sutelkti dėmesį į dvi, gerai padirbėti ir nors iš dalies atskleisti jų veidą, charakterį bei mūsų gyvenimą ten.

Tada pabandžiau rašyti kitomis temomis apie Vietnamą ir Tailandą, bet labai greitai supratau, kad nieko neišeis, kol slėpsiuosi už tų temų, kol neatsiversiu ir nepapasakosiu savo istorijos: apie baimes, džiaugsmus, atradimus, nuomos kainas ir situacijas, kai su vietiniais dalinausi taure viskio.

Pradėjusi užrašinėti gyvenimiškas situacijas iš pradžių pasigailėjau, kad gyvendama Pietryčių Azijoje nerašiau dienoraščio ir neturiu šviežių įspūdžių, bet greitai supratau, jog knygai tai tik į naudą. Juk apie dalykus, kurių neatsimenu, neverta pasakoti!

Kaip pristatytumėte savo knygą?

Nevadinčiau jos kelionių, tai labiau patirčių ir įspūdžių knyga apie gyvenimą kitoje kultūroje, mokymąsi priimti tą kultūrą ir augimą kartu įgyjant naujų patirčių. Turbūt to ir pati ieškau knygose – kelionių, biografinėse, istorinėse, taip pat grožinėje literatūroje. Man norisi, kad knygos apie vieną ar kitą konkrečią šalį, regioną padėtų geriau suprasti tą vietą, žmones, iš kur jie atėjo ir kodėl dabar taip gyvena. Dėl to keliaudama pasirenku kokio žymaus vietinio žmogaus biografiją ir džiaugiuosi, kai randu istorinį, politinį kontekstą. Taip pat mėgstu toje šalyje gyvenusių ir dirbusių užsieniečių istorijas, įžvalgas. Nemėgstu trumpam užklydusių keliautojų dienoraščių – „buvau ten, mačiau tą, ragavau ano“, o namų darbus visada pradedu nuo sausos informacijos, be kurios neįmanoma „kasti giliau“.

Kokios knygos jums pačiai padėjo atrasti Aziją?

Birma puikiai atsiskleidžia skaitant Aung San Suu Kyi biografiją „Birmos pavasaris“, Kinijos istorija ir kultūra – Jung Chang „Laukines gulbes“. Į Kambodžą negalima važiuoti neperskaičius Loung Ung vaikystės prisiminimų „Pirmiausia jie nužudė mano tėvą“. Tailando politinės, socialinės, kultūrinės realijos atspindimos Andrew MacGregoro Marshallo knygoje „Karalystė krizės metu“. Būtina paminėti ir grožinę literatūrą: Viet Thanh Nguyeno knyga „The Sympathizer“ sugrąžino mane į Vietnamą ir pristatė vietnamiečių supratimą apie jų šalyje vykusį karą... Neseniai perskaitytas Gregory Davido Robertso „Šantaramas“ nupiešė labai aiškų Indijos paveikslą – ne tik tamsiąją jo pusę, bet ir gražią, žmogiškąją.

O Naująją Zelandiją?

Naujoji Zelandija gali pasigirti daugybe tarptautinį pripažinimą pelniusių vietinių autorių. Galėčiau išskirti Eleanor Catton ir jos 2013 metų Bukerio premijos laimėtoją „The Luminaries“, Barry Crumpo „A Good Keen Man“, taip pat maorių autoriaus Witi Ihimaeros klasiką – trumpų istorijų rinkinį „Pounamu Pounamu“. Nė viena iš šių knygų nėra apie keliones, bet jos „nukėlė“ mane ten kaip skrydis lėktuvu!