„Jokiomis apklausomis apie mūsų seksualinį gyvenimą negalima pasitikėti“, – teigia neseniai ir į lietuvių kalbą išverstos knygos „Visi meluoja“ autorius Sethas Stephensas-Davidowitzius. Jis rado būdą sužinoti šiek tiek daugiau apie tai, ką visi žmonės linkę nutylėti ar pameluoti. Atsakymai į bet kokius klausimus yra... internete.
Sethas Stephensas-Davidowitzius – interneto duomenų analitikas, jo tyrimo įrankis – „Google Trends“. „Jis išduoda, kaip dažnai koks nors žodis ar frazė buvo ieškota kitose vietose ir kitu metu, – knygoje paaiškina autorius. – Jis buvo reklamuojamas kaip smagus įrankis, galbūt leidžiantis draugams padiskutuoti, kuri garsenybė populiariausia ar kuris drabužis staiga pasidarė madingas. Kitaip nei apklausos, „Google“ paieškos duomenys sukurti ne siekiant padėti suprasti žmonių psichiką.
„Google“ sukurta, kad žmonės sužinotų apie pasaulį, o ne kad mokslininkams būtų lengviau pažinti žmones, bet pasirodo, kad pėdsakas, kurį paliekame ieškodami žinių internete, labai daug pasako. Kitaip tariant, žmonių atliekamos informacijos paieškos taip pat yra informacija. Kada ir kur jie ieško faktų, citatų, anekdotų, vietovių, asmenų ar pagalbos, pasirodo, gali mums daug tiksliau atskleisti tai, ką jie iš tiesų galvoja, ko iš tikrųjų trokšta ir ką veikia, nei kas nors galėjo numanyti.“
Tad kodėl negalima pasitikėti jokiomis apklausomis apie seksualinį gyvenimą? Interneto duomenų analitiko teigimu, pusketvirto karto dažniau į „Google“ paiešką žmonės suveda užklausą „santuoka be sekso“ negu „nelaiminga santuoka“. „Mūsų sekso apsėstoje kultūroje gali būti sunku pripažinti, kad taip dažnai nesimyli, – mano jis. – Bet jeigu ieškai supratimo ar patarimo, ir vėl esi linkęs patikėti tai „Google“. „Google“ fiksuoja šešiolika kartų daugiau skundų, kad sutuoktinis nenori sekso, nei kad partneris nenori kalbėtis. Penkis su puse karto daugiau skundų dėl to, kad nesusituokęs partneris nenori sekso, nei kad nesusituokęs partneris atsisako atsakyti į žinutę.
Ir „Google“ paieškos rodo keistą daugelio santykių be sekso kaltininką. Dvigubai daugiau skundų, kad nesimyli vaikinas, nei dėl to, kad nesimyli mergina. Smarkiai į priekį išsiveržęs skundas apie vaikiną skamba taip: „Mano vaikinas nenori su manimi mylėtis.“ Kaip reikėtų tai interpretuoti? Ar tai reiškia, kad vaikinai susilaiko nuo sekso dažniau nei merginos? Nebūtinai. „Google“ paieškas gali paveikti tai, ką žmonės yra linkę aptarinėti, o ko ne. Vyrai gali jaustis patogiau skųsdamiesi savo draugams, kad mergina nelabai domisi seksu, negu moterys savo draugėms apie vaikinus. Vis dėlto, net jeigu „Google“ duomenys nerodo, kad vyrai iš tikro dvigubai dažniau vengia sekso nei moterys, jie leidžia daryti prielaidą, kad vyrai vengia sekso dažniau, nei žmonės mano.“
„Google“ duomenys taip pat užsimena apie priežastis, kodėl žmonės taip dažnai vengia sekso: milžiniškas nerimas, kurio didelė dalis yra nepagrįsta. „Pradėkim nuo vyrų rūpesčių, – rašoma knygoje „Visi meluoja“. – Ne naujiena, kad vyrai nerimauja dėl to, kiek jie materialiai apsirūpinę, bet šitas nerimas yra gana gilus. Vyrai guglina daugiau klausimų dėl savo lytinio organo nei dėl kurios nors kitos kūno dalies: daugiau nei plaučių, kepenų, pėdų, ausų, nosies, gerklės ir smegenų kartu sudėjus. Vyrai dažniau ieško, kaip pasididinti penį nei kaip suderinti gitarą, iškepti omletą ar pakeisti padangą.
Vyrų dažniausia užklausa „Google“ apie steroidus – ne tai, ar jie žalingi jų sveikatai, o ar jų vartojimas nesumažins jų penių. Pagrindinis vyrus dominantis klausimas, susijęs su jų proto ir kūno senėjimu, – ar susitrauks jų penis. Pastaba: vienas iš dažniausių „Google“ klausimų, susijusių su vyrų genitalijomis, yra „ar didelis mano penis (How big is my penis)?“ Tai, kad vyrai dažniau griebiasi „Google“, o ne liniuotės aiškindamiesi šitą klausimą, mano nuomone, yra mūsų skaitmeninės eros esminis bruožas.“
Sethas Stephensas-Davidowitzius prisipažįsta, kad šią knygą netgi norėjo pavadinti „Ar didelis mano penis? Ką „Google“ paieškos atskleidžia apie žmogaus prigimtį“, bet redaktorius įspėjo, kad tokio pavadinimo knygą bus sunku parduoti, nes žmonės... gėdysis ją pirkti knygyne.
Interneto duomenys atskleidžia ir galybę kitokių įdomių dalykų. Gali atrodyti, kad žmonės dažniau ieško anekdotų, kai būna liūdni. Daug didžių istorijos mąstytojų teigė, kad mes atsisukame į humorą siekdami išsivaduoti nuo skausmo. „Tačiau iš tikro anekdotų paieškos rečiausios pirmadieniais, tada, kai žmonės sakosi esą mažiausiai laimingi. Jos rečiausios debesuotomis ir lietingomis dienomis. Ir jų staiga sumažėjo po didelės tragedijos, susprogdinus dvi bombas, žuvus trims ir likus sužeistiems šimtams Bostono maratono dalyvių. Žmonės iš tiesų labiau linkę ieškoti anekdotų, kai viskas gyvenime gerai, o ne kai blogai“, – tvirtinama knygoje.
Sethas Stephensas-Davidowitzius nustebo, kai interneto duomenys atskleidė, kad vyrai įvairiose pasaulio vietose skirtingai reaguoja į žinią, jog žmona laukiasi. Meksikoje paieškas, susijusias su „mano nėščia žmona“, dažniausiai lydi paieškos „meilės žodžiai nėščiai žmonai“ ar „eilės nėščiai žmonai“. Jungtinėse Valstijose tarp dažniausių paieškų – „mano žmona nėščia, kas dabar“ ar „mano žmona nėščia, ką man daryti“.
Sethas Stephensas-Davidowitzius
Visi meluoja. Bet internetas žino, kas esame iš tikrųjų
Žmonės meluoja. Meluoja, kad jiems visai neįdomios svetimo miegamojo paslaptys, bet „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ išperka už 135 milijonus dolerių. Meluoja, jog niekina darbininkus išnaudojančias kompanijas, bet iš parduotuvių šluoja mažamečių rankomis pasiūtus madingus drabužius. Meluoja, jog nekenčia populistų, bet nuolat balsuoja už savimylas šmikius. Meluoja anoniminėse apklausose, meluoja netgi patys sau.
Šiandien, kai įvaizdis yra viskas, meluojama dar daugiau. Feisbuko paskyrose mirga gurmaniški patiekalai, egzotiškos kelionės, nubėgti maratonai ir laimingų šeimų kasdienybės akimirkos. O statistika rodo vis didėjantį skyrybų bei savižudybių skaičių, augančius patyčių mastus ir visuomenės grupių atskirtį. Kodėl taip skiriasi tai, ką matome, ir tai, kas vyksta iš tikrųjų?
Naują galimybę tyrinėti ir pažinti žmogaus psichiką suteikia internetas ir jo didieji duomenys. Klaviatūrų klausyklose išpažįstami keisčiausi dalykai – ne tik todėl, kad nuo to priklauso realus gyvenimas, bet ir todėl, kad pasekmių nebūna. Nuspausdami vieną ar kitą mygtuką, surinkdami kokią nors raidžių kombinaciją, paliekame skaitmeninius pėdsakus, kurie nemeluoja ir kuriuos nesunku rinkti bei analizuoti. Tuo ir užsiima knygos autorius „Google“ duomenų analitikas Sethas Stephensas-Davidowitzius, padedantis suvokti mūsų mąstymą bei tikrąsias nuostatas.