Knygą „Žalčių karalienė“ pristatęs Vytautas V. Landsbergis: „Su pasakojimais apie partizanus susipažinau kiek per anksti“

Vienas jų – poetas, rašytojas, publicistas Vytautas V. Landsbergis. Knygų mugėje jis pristatė naujausią savo kūrinį „Žalčių karalienė“.

„Žalčių karalienė“, gerai žinoma lietuvių liaudies pasaka, šioje V. V. Landsbergio apysakoje iš mito perkeliama į realų istorinį laikmetį, į partizaninių kovų sūkurį, priverčia naujai pažvelgti į epo modernizavimo galimybes, atrandant universalias šios žinomiausios lietuviškos pasakos sąsajas su dramatiška XX amžiaus Lietuvos pokario istorija.

„Žalčių karalienė“ – tai pajūrio moksleivės, literatės Eglės, dienoraštis, pradėtas rašyti, kai jai buvo septyniolika. Dienoraštis fiksuoja įvykius nuo 1945-ųjų metų pavasario (netikėtos pažinties su partizanų vadu Žilvinu) iki pat žūties 1956-aisiais, jai su keturiais vaikais grįžus iš Gotlando salos į Lietuvą aplankyti savo artimųjų.

Knygą mugėje pristatė aktorė Judita Urnikytė, rašytoja Ilona Ežerinytė bei pats autorius Vytautas V. Landsbergis.

Knyga parašyta dienoraščio forma, o jos pasakotoja ir pagrindine veikėja tampa Eglė. Rašytojai Ilonai Ežerinytei sprendimas istoriją pasakoti iš moters, kuri laukia vyro namuose pozicijos, pasirodė labai įdomus. Tačiau rašytojas prisipažino, kad tai nebuvo pirmas jo bandymas istoriją pasakoti moters akimis.

„Prieš Eglę bandžiau žaisti su laumėmis. Bandžiau įsijausti į laumės būseną. Paskui atsirado noras parašyti knygą apie Eglę. Medžiaga, kuri mane visada intriguodavo yra partizanų dienoraščiai“, – pasakojo autorius.

Vytautas V. Landsbergis atskleidė, kad su pasakojimais apie partizanus jis susipažino dar vaikystėje, tai – stipriai paveikė jo pasąmonę.

„Partizanų tema mane ištiko per anksti – man buvo aštuoni ar devyni metai. Su tėvais atostogavome Molėtų rajone, šalia Aiseto ežero. Vieną dieną aš vaikščiojau aplink ežerą, varčiau akmenis ir prie manęs priėjo šeimininkė Verutė, kuri mums atnešdavo pieno, kiaušinių. Ji manęs paprašė neieškoti sliekų šioje vietoje. Aš dar bandžiau ginčytis, tačiau ji papasakojo, kad čia buvo klėtis, toje klėtyje slėpėsi partizanai. Klėtį vėliau sudegino, o brolius iššaudė. Tokių istorijų aš nebuvau girdėjęs net mokykloje. Tuomet pradėjau klausinėti tėvų ir supratau, kad egzistuoja dvi Lietuvos istorijos. Sovietinė ir ta, kurią netyčia sužinai begrybaudamas miške. Šią temą tarsi pasirinkau ne aš, nuo to laiko ji mane vis lydėdavo“, – pasakojo rašytojas.

Į klausimą: kodėl apysaką kūrė į pagalbą pasitelkdamas žinomą liaudies pasaką „Eglė žalčių karalienė“ – Vytautas aiškaus atsakymo neturi.

„Kai pradeda kažką rašyt – negalvoju. Protas eina iš paskos. Ši pasaka mane persekiojo. Siaubo pasakos dažnai žmones palieka be žado, be aiškaus atsakymo. Iš pradžių šią pasaką norėjau prakalbinti kine. Tačiau pagalvojau, kad gali išeiti didelis kičas“, – sakė autorius.

Aktorė Judita Urnikytė galvoja priešingai – jai ši istorija pasirodė labai kinematografiška.

„Skaitant knygą matai vaizdus, lokacijas, gamtą. Skaitant labai veža vaizduotė. Šį kūrinį galbūt sunkiau būtų išpildyti teatre, tačiau kinui – ji puikiai tinka“, – kalbėjo aktorė.