Knygas kūdikiams kurianti I.Zalieckienė: „Į vaikų literatūrą grįžau pabraidžiusi po kitas pievas“

Rodos, praėjo laikas, kai mažų kūdikėlių būtis buvo suvokiama primityviai: vaikas pavalgęs, švarus – ir gerai. Vis daugiau kalbame apie ankstyvą lavinimą, skaitymą vaikui, kai jis dar mamos pilve. Ar tai jus ir paskatino sukurti ankstyvo skaitymo knygeles?

Prieš šešerius metus ant lipnių lapukų surašiau 100 svajonių. Viena iš jų buvo parašyti eilėraščių knygą vaikams. Tačiau sukurti būtent ankstyvojo skaitymo knygelę paskatino Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos paskelbtas „Pirmosios knygos“ konkursas. Jame mano pirmoji knygelė „Kapt kapt kapt“ buvo išrinkta kaip labiausiai atitinkanti 0-3 metų vaikų raidos ypatumus, poreikius ir interesus. Ši knygelė jau išleista ir su projekto „Knygų startas“ lauknešėliais dalinama Vilniaus regiono naujagimių šeimoms.

Tiesą sakant, kišenėje turėjau dar keletą „Kapt kapt kapt“ versijų. Kol svarsčiau, ką su jomis nuveikus, mane susirado leidyklos „Alma littera“ projektų vadovė Audronė Macijauskienė. Ji  ir pasiūlė toliau kurti knygeles ankstyvajam skaitymui. Taip pasaulį išvydo antroji knygelė „Kapt kapt kapt mieste“. Taigi, tie, kurių „Knygų starto“ projekto knygelė nepasieks, jos „sesę“ galės rasti knygynuose. Pirmojoje lietus vaiką pažindina su mišku, o antrojoje – su miestu:  kaminais, autobusu, šviesoforu, kranu, bokštu, paštomatu, skubančiais ir pasivaikščioti išėjusiais praeiviais, žvirbliu, balandžiu.

Ar tikite, kad skaitymas vaikui gali tapti įprasta rutina, jei, žinoma, tai bus pradėta daryti anksti?

Sakyčiau, kad skaitymo tapimas įprasta rutina būtų veikiau malonus šalutinis poveikis nei tikslas. Man skaitymas pirmiausia yra malonus laiko leidimas su vaiku, ramaus ryšio su vaiku metas, kai buities rūpesčiai pasitraukia į antrąjį planą, emocijos nuslūgsta, abu nurimstame. Smagu stebėti sūnaus žvilgsnį, kai, regis, net apčiuopti galiu, kaip klausantis istorijų jo galvelėje kuriasi vaizdiniai. Tiesą pasakius, nors sūnus jau pirmokas ir mokosi skaityti pats, labai tikiuosi, kad dar ne vienerius metus jis neprieštaraus, kad jam skaityčiau. Ir mes dar kurį laiką leisime pusvalandžius prieš miegą sukišę nosis į vieną knygą.  

Kada jūs pati pirmą kartą susidūrėte su paveikslėlių knygelėmis mažiesiems? Kokios tai buvo knygelės? Kas jose labiausiai jus sužavėjo?

Ko gero, pirmoji pažintis su paveikslėlių knygų žanru buvo, kai jaunesniam mano broliui kažkas padovanojo minkštą armonikos tipo bežodę knygelę su daržo reikmenų ir ūkio padargų iliustracijomis. Tuomet nė netraktavau jos kaip knygelės, veikiau tai buvo žaislas. Iš savo ankstyvos vaikystės paveikslėlių knygelių neatsimenu, gal jų tuomet nė nebuvo?

Geriausiai su paveikslėlių knygomis susipažinau jau tapusi mama. Kartoninių knygelių kūdikiams pasirinkimas tuomet nebūdavo didelis, dažniausiai tekdavo tenkintis verstinėmis knygelėmis, kurių tekstą kartais pataisydavau kaip man atrodydavo geriau. Kai išbridome iš kartoninių knygelių etapo, pavykdavo rasti vis daugiau kokybiškų paveikslėlių knygelių. Žavėjo teksto taupumas ir iliustracijų daugiasluoksniškumas, kai iliustracijos pasakoja kur kas daugiau nei tekste aprašytą istoriją. Su sūnumi mėgome Richardo Scarry „Ką žmonės veikia visą dieną?“. Kartais teksto nė neskaitydavome, tik ieškodavome, kur kiekviename puslapyje slepiasi Kuklusis kirmėliukas. Kita itin mėgta paveikslėlių knygelė – prancūzų dailininko Hervé Tulleto „Paspausk mane“. Tai nuostabiai paprasta ir tuo geniali paveikslėlių knyga, kurioje reikia ir piršteliu trinti, ir ploti, ir pūsti.

Pradėjusi kurti knygas vaikams, tarsi grįžote atgal, prie savo vaikystės pomėgių. Ar dirbdama rimtus darbus jautėtės ne savo rogėse?

Iš visų darbų, kuriuos esu dirbusi, knygų rašymas vaikams kol kas yra pats rimčiausias (šypsosi). Juk esu atsakinga už mažo žmogaus pažintį su pirmąja jo gyvenimo knyga. Į vaikų literatūrą atėjau paragavusi žurnalistikos, farmacijos, pardavimų, rinkodaros, valstybės tarnybos, individualaus verslo ir tapusi mama. Šios patirtys susijungė su mano vaikystės ir paauglystės literatūrinėmis patirtimis, kai dalyvaudavau jaunųjų literatų konkursuose, poezijos pavasariuose, leidau mokyklos sienlaikraštį ir septintoje klasėje parašiau eilėraštį „Būsi, Lietuva, laisva“, kuris, pasirodo, yra įtrauktas į Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos sudarytą eilėraščių, skirtų Sausio 13-ajai, sąrašą. Štai toks įdomus mano patirčių miksas. Kiekvieną dieną vis labiau džiaugiuosi, kad išbandžiau daug sričių, sukaupiau įvairialypės patirties ir į vaikų literatūrą grįžau turiningai pabraidžiusi po kitas pievas. Grįžau įsisąmoninusi, kad gebėjimas piešti ir rašyti vaikams yra didžiulė dovana ir privilegija. 

Ar buvo laikas, kai mėginote savo darbus farmacijoje ar valstybės tarnyboje suderinti su savo pomėgiais – piešti ir rašyti eilėraščius?

Beveik visada rasdavau laiko savo pomėgiui rašyti ir piešti. Kartais per darbo seminarus ir konferencijas nuklydus mintims piešdavau aplink sėdinčių kolegų portretus, o po darbo rašydavau eiliuotus gimtadienių sveikinimus. Jei surinkčiau visus, artimiesiems, draugams, kolegoms per jų gimtadienius parašytus asmeninius eilėraščius, išeitų solidžios apimties poezijos rinktinė (šypsosi).

Per motinystės atostogas supratau, kad noriu išmokti piešti iliustracijas kompiuteriu

Ne kartą sakėte, kad jūsų įkvėpėja tapo žinoma knygų vaikams iliustratorė Aušra Kiudulaitė. Ar reikėjo sukaupti drąsos, kad jai parašytumėte?

Kai per motinystės atostogas supratau, kad noriu išmokti piešti iliustracijas kompiuteriu, pastebėjau Aušros darbus instagrame, susižavėjau jos iliustracijomis ir kurį laiką tylomis ją sekiau. Spėliojau, kaip ji kuria? Kokius įrankius naudoja? Pagalvojau, o kas gali nutikti, jei imsiu ir tiesiai šviesiai jos paklausiu. Neatsakys, tai neatsakys. O Aušra ėmė ir atsakė! Ne tik atsakė, patarė ir paskatino eiti pirmyn. 

Ar buvote patenkinta savo pirmaisiais darbais?

Sėdėdavau prie iliustracijų valandų valandas, kad būčiau patenkinta. Pagal išsilavinimą ekonomistė, baigiau „Adobe Photoshop“,  „Illustrator“ kursus ir pradėjau dirbti laisvai samdoma iliustruotoja. Piešimo subtilybių mokiausi čia ir dabar. Gaunu užsakymą, einu į jutūbą ir mokausi. Būdavo akimirkų, kai savo darbdavei sakydavau: viskas, nebegaliu, nepavyksta, nepadarysiu. O ji – padarysi, padarysi, gali! Man labai pasisekė, kad sutikau žmonių, kurie tam tikrais gyvenimo epizodais manimi tikėjo labiau nei aš savimi.

Sūnus, vis matydamas mane piešiančią, sakydavo: „ką čia pieši, mama, nupiešk man geriau mašinytę!“. Kai susidarė nemaža juodai baltų mašinyčių kolekcija, kilo mintis sukelti jas į „Etsy“ platformą. Taip atsirado „Cars For Mars“ – juodai balti paveiksliukai vaikams transporto tema. Per trejus metus tūkstančiai šių paveiksliukų pasklido po visą pasaulį. Dažniausiai jie atsiduria Jungtinėse Amerikos Valstijose, Didžiojoje Britanijoje ir Australijoje gyvenančių vaikų kambariuose. Prieš metus vienas didžiausių JAV interjero dekoro mažmenininkų „Crate&Barrel“ įtraukė du „Cars For Mars“ paveiksliukus į savo 2019 -2020 metų kolekciją vaikams.

Sūnus neabejotinai prisideda prie jūsų minčių ir idėjų. Kaip anksti pati jam pradėjote skaityti?

Būtent dėl sūnaus meilės katinams, knygelės „Kapt kapt kapt mieste“ iliustracijose atsirado katinas, nors tekste jis nėra paminėtas. Kai kūriau pirmąją knygelę, gavau jo pastabą: gerai, mama, jau visai panašu į tikrą knygą. Bet, o kurgi katinai?! „Kapt kapt kapt mieste“ juodas katinas šmėkščioja jau net dvylikoje vietų, ir kad būtų įdomiau – ne visur jis pastebimas iš karto.

Sūnui skaitau nuo kūdikystės. Pirmasis tekstas, kurį jis nuo pirmųjų mėnesių su dideliu entuziazmu pradėjo „skaityti“, buvo juodos raidės ant baltų dekoratyvinių sofos pagalvėlių. Kai perskaitėme pagalvėles, perėjome prie kartoninių knygelių. Joms teko garbė patirti ne tik puslapių vartymą, bet ir kramtymą, o sprendžiant pagal tai, kiek lipnios juostos sunaudojau jas „remontuodama“, kai kurios buvo itin skanios.  

Ar manote atspėjusi paslaptį, ko labiausiai reikia šių dienų vaikams? Kokios mintys, kokie nuotykiai, kokie paveikslėliai ir spalvos juos labiausiai traukia?

Šių dienų vaikams labiausiai reikia, kad tėvai dažniau padėtų ekranus į šalį. Jei kalbėsime apie knygas – turbūt vaikams, kaip ir suaugusiems patinka skirtingi dalykai. Su kuo didesne knygų įvairove jie susipažins, tuo tėveliams bus lengviau suprasti, į ką jie linksta. Štai mano sūnui gera knyga ta, kurioje yra katinas arba automobiliai. Draugės sūnui įdomiausios knygos apie žuvis ir žūklę. Kitos draugės sūnus įnikęs į komiksus.

Šių dienų vaikams labiausiai reikia, kad tėvai dažniau padėtų ekranus į šalį

„Kapt kapt kapt“ ir „Kapt kapt kapt mieste“ knygelių auditorija – mažyliai, kurie dar tik susipažįsta ne tik su knygomis, bet ir pasauliu apskritai. Sėkmės paslapčių nespėliojau, rėmiausi savo patirtimi ir moksliniais tyrimais, kurie rodo, kad kūdikiai labiau reaguoja į ryškias kontrastingas spalvas, teksto pasikartojimą, garsažodžius, rimą, skirtingas skaitymo intonacijas. Taigi, dalį šių gerųjų praktikų ir sudėjau į knygeles. O kitą ir be abejonės, svarbiausią dalį jie turės gauti iš tėvelių, kuriems teks išbandyti savo aktorinius sugebėjimus, skirtingomis intonacijomis įkūnijant kaminą arba šuns pavadėlį.   

Ką pasakytumėte skeptikams, kurie gali kalbėti apie tai, kad kūdikiai nesupranta nei knygų, nei minties, kurią jiems nori perduoti skaitydami tėvai?

Kūdikis gal ir nesupranta, ką jam skaitome, bet jis girdi mamos ar tėčio balsą, kuris jį ramina. Skaitymas atpalaiduoja ir pačius tėvelius. Moksliniai tyrimai vardija daugybę ankstyvojo skaitymo privalumų – sklandesnę kalbos raidą, turtingesnį žodyną, net geresnius matematikos įgūdžius. Ryškios, kontrastingos iliustracijos pažindina kūdikį su skirtingomis spalvomis, formomis, kurias jis geriau ir geriau atpažįsta bėgant mėnesiams. Neabejoju, kad didžiausias skaitymo kūdikiui pliusas – kokybiškas laikas kartu, teigiamos emocijos, saugus ir šiltas tėvelio ar mamytės glėbys, kuriame atrandamos knygelės paslaptys ir įdomumai.