Knygos apie margučius autorės pataria, kaip išsirinkti dažymui tinkamą spalvą

Apie tai, kokias spalvas geriausia rinktis ir ką jos reiškia, savo knygoje „Savas margutis“ pasakoja Eglė Bazaraitė ir Dalia Bazarienė.

Spalvų prasmės ir kalbos suvokimas kyla iš kiekvieno krašto kultūros tradicijų. Kiekvieno krašto gamta bent kuo nors skiriasi, skiriasi ir kalba ar bent pasikeičia tų pačių žodžių tartis, skiriasi ir spalvų kalba.

Sunku suprasti, kokios spalvos gyvavo prieš amžius. Senovės Graikijos ir Senovės Romos skulptūros nebuvo baltos, bet mums labai keista jas matyti atkūrus ir spalvas – esame taip įpratę prie jų baltumo, kad tame baltume identifikavome senovės graikų ir romėnų skulptūrų eleganciją, ir bet koks spalvos įvedimas į šį kontekstą mums atrodo svetimas ir nesuprantamas.

Istoriją įpratome skaityti iš nespalvotos fotografijos, žvelgdami į spalvą pakeitusias bažnyčių ir rūmų sienas – senovė mums yra nublukusi ar net bespalvė. Bet koks bandymas suvokti spalvos praeitį yra žvelgti į ją per šių laikų spalvotus akinius. Nes, kaip teigia spalvas tyrinėjantys istorikai, spalva yra ne natūralus reiškinys, o kompleksinis kultūros konstruktas, sunkiai pasiduodantis mėginimams perprasti spalvą aiškiu analitiniu metodu. Spalva yra socialinis reiškinys, kultūros fenomenas, kuris keičiasi priklausomai nuo vietos ir laiko. Todėl spalvų istorija yra tokia pat spalvinga, kaip ir jos pačios.

Galbūt tik gamta yra tas dokumentas, tas faktas, kuriuo remdamiesi galime pajusti praeities pasaulio spalvas. Tačiau ir šių suvokimas nuolat kito, tarkime, anksčiau laikyta, kad dangus yra auksinis, o mėlyna spalva tiesiog neegzistavo – ji laikyta juodos spalvos pustoniu, t. y. šių laikų pilka spalva.

Visuomenė sukuria spalvą, apibrėžia ją ir jos prasmę, suteikia jai kodus ir vertes, kurie jai duoda paskirtį bei potekstę. Kūrybinis procesas vyksta spalvą atpažįstant – ją pavadinant kokiu nors vardu, tačiau tai, ką šiandien vadiname raudona, galbūt kadaise buvo vadinta visai su raudona nieko bendra neturinti spalva. Įsivaizduoti tokį procesą yra nelengvas mentalinis pratimas. Lengviau spalvas analizuoti kitų spalvų apsuptyje.

Galvojant apie spalvas, verta prisiminti, kad pasikeitė dirbtinio apšvietimo būdai, o tai labai paveikė mūsų spalvų suvokimą namų aplinkoje ir kitų spalvų apsuptyje. Namai nebeapšviečiami deglais, žibalinėmis lempomis ar žvakėmis. Spalvas visiškai suvokiame elektrinės lemputės skleidžiamoje šviesoje, o ir natūralaus namų apšvietimo koncepcijos keitėsi laikui bėgant – anksčiau langai buvo mažesni, dabar – didesni. Skirtingas langų dydis keitė žmonių santykį su namų erdvės spalvomis.

Todėl bandant suvokti kiekvienos spalvos ypatybes, jų semantines prasmes, įdomu pasitelkti istoriją kaip matymo įrankį, kaip optinį lęšį, kuris keitė spalvų suvokimą. Nuolat tamsoje stebėtas objektas bus aprašomas kaip vienos spalvos, nors šiandien ištrauktas į dienos šviesą mums jis suvokiamas visai kitaip.

Dėl to įdomu galvoti ir apie margučius, kurie buvo dažomi namų aplinkoje, tikriausiai ridinėti saulės šviesoje, galbūt kartais jau sužaliavus pavasario žolynams, o kartais žiemos speigo likučiuose – balto sniego fone. Visi šie kontekstai veikė velykaičių spalvų suvokimą, jų potekstę ir maginę paskirtį.

Toks spalvų prasmės takumas palieka stebėtoją su daugiau klausimų nei atsakymų. Atsakymai nuolat keičiasi, juos pergyvena amžini klausimai, amžinas variklis – abejonė.

Permąstant vieną ar kitą spalvą, patogu pasitelkti kitas spalvas, stebėti jas svarstant kontrasto ar niuanso dėsnius. Velykaičių marginime ieškota kontrasto, dėl to fonas buvo dažomas tamsia spalva – taip buvo išryškinami lukšto spalvos margučių raštai. Kai norima margučių raštus palikti vaško spalvos, fonui parenkami šviesūs atspalviai.

Derinant spalvą ir raštą kontrasto principu išgaunamos tradiciškiausios spalvos ir rašto kompozicijos. Spalvos ir jų deriniai pasirenkami dėl psichologinių ir kultūrinių kuriančio žmogaus savybių. Kiekvienas jas renkasi intuityviai, tačiau jų reikšmių ir psichologinio paveikumo žinojimas gali įkvėpti naujus spalvų bei raštų derinius.

Raudona – itin tradicinė spalva lietuviškame margučių marginime. Tikėta šios spalvos magine galia apsaugoti nuo piktų dvasių ir apskritai nuo visokių blogybių. Tai ugnies spalva, spinduliuojanti energiją, gyvybę, sveikatą ir stiprybę. Ši spalva reiškia nedalijamą gimimo, gyvenimo, šviesos ir sėkmingos visa ko pradžios santykį.

Audinių dažymas datuojamas tarp VI ir IV a. pr. Kr. Nuo šio periodo iki Romos laikų randama raudonai dažytų audinių. Tai kraujo spalva, ji dažnai asocijuota su galia. Istorijoje dažnai naudota karinėms uniformoms, o Romos imperijos laikais generolai dėvėjo raudonus apsiaustus. XX a. pabaigoje 74 proc. pasaulio vėliavų buvo raudonos spalvos – tai bene populiariausia spalva, naudojama formuojant tautų identitetą. Tiesa, tai ir velniška spalva, nors katalikų bažnyčioje tai ir kankinystės spalva. Raudona buvo sunkiai išgaunama spalva – arba iš vabzdžių košenilių, arba iš kermes genties vabalėlių, kurių dažymui reikėdavo didžiulio kiekio. Taip pat tam naudotos retos ir dėl to brangios uolienos.

Mėlyna – tai ramybė ir saugumas. Laikoma, kad šiuo metu mėlyna yra mėgstamiausia europiečių spalva. Nors šiandien mėlyną suvokiame kaip dangaus spalvą, ilgą laiką laikyta, kad dangaus spalva yra auksinė. Šiedvi spalvos – tamsi mėlyna ir auksinė – karališkomis.

Švč. Mergelė Marija tik maždaug XII a. imta vaizduoti mėlynais drabužiais. Iki tol ji vaizduota apsivilkusi tamsiai, kaip gedėdama savo mirusio sūnaus. Ilgai mėlyna laikyta ir liūdesio spalva. Šiandien tai ir taikos, dvasingumo bei ramybės simbolis.

Žydra – dvasingumo simbolis, asocijuojama su dangiška ramybe ir dieviška jėga. Žydros priskyrimas berniukams naujagimiams yra gana naujas dalykas, siekiantis tik XX a. vidurį. Iki tol žydra buvo laikoma mergaitiška spalva.

Žalia yra nemirtingumo spalva – amžinas pavasaris nusako rojaus sodo ypatybę. Tai valingumo, išdidumo ir troškimo gyventi spalva. Žaliai nudažyti kiaušiniai simbolizuoja pavasario augmeniją, atgimstančios gamtos jėgą.

Romėnai tikėjo, kad žalia spalva dėl jos vyravimo gamtoje raminamai veikia akis. Sunkiai išgaunama praktiškai iki XVIII a. pabaigos, dėl to laikyta prabangos spalva ir tapyboje naudota kaip pasiturinčiųjų aprangos spalva siekiant parodyti jų finansinę galią. Šiuolaikinis žalios spalvos asocijavimas su žaliųjų judėjimu yra gana naujas – gamtos mėgėjų simboliu ji tapo tik septintojo dešimtmečio pabaigoje, kai už gamtą agituojantys susivienijimai persivadino į žaliuosius.

Geltona – saulės spalva, o ilgą laiką auksinio atspalvio geltona laikyta ir dangaus spalva. Tai džiaugsmo ir laisvės, judėjimo į priekį spalva, tačiau ir tam tikros brandos spalva, asocijuojama su pribrendusių javų koloritu.

Auksas iki šiol naudojamas aukščiausio apdovanojimo medaliams gaminti ir aukščiausiems apdovanojimams pavadinti. Aukso amžiumi vadiname pačius geriausius laikus, auksiniu jaunimu apibrėžiame vertingiausią visuomenės dalį. Auksiniai plaukai Vakarų pasaulyje labai dažnai vis dar yra grožio idealas.

Šiomis spalvomis – raudona, mėlyna, žydra, žalia ir geltona – visomis ir kuria nors viena – spalvinamas ir pasaulio medis.

Balta spalva pirmiausia asocijuojasi su nekaltumu ir tyrumu. Rytų kultūrose balta yra gedulo spalva. Tai vientisumo, pilnatvės, užbaigtumo, taikos ir šviesos spalva. Krikščionybėje šventoji dvasia iliustruojama kaip baltas balandis, besileidžiantis ant žmonijos.

Baltos spalvos neišgausime maišydami kitas spalvas, todėl šios spalvos nespalvinė prigimtis laikyta mistine. Kad audiniai taptų balti, reikėdavo įdėti be galo daug pastangų. Tikrai balti vilnoniai ir medvilniniai audiniai buvo socialinio statuso ženklas, pavyzdžiui, galėjo reikšti, kad baltos spalvos dėvėtojui nereikėjo naudotis viešuoju transportu, kad jo ar jos aplinka buvo švari ir leido išlaikyti baltus drabužius nesuteptus. Balta aplinka iki šiol idealizuojama kaip skaistinanti, gydanti, sterili, sveika ir sveikatinanti.

Graikų ir romėnų skulptūrų baltumas iki šiol yra Vakarų pasaulio idealas, ir tik XIX a. viduryje atrasta ir įrodyta, kad Senojo pasaulio skulptūros buvo sukurtos ir nudažytos ryškiomis spalvomis.

Juoda yra tradiciškiausia margučių spalva. Tai žemės atspalvis – simbolizuoja žemę motiną, augmenijos deivę Žemyną. Asocijuojama su pirminiu chaosu, iš kurio viskas užgimė, tai pirmapradė tamsa, turtinga tuštuma, tai ir pradžių pradžios, ir mirties spalva. Dažnai šiuolaikinėje kultūroje laikoma rimties, grėsmės ir neapykantos spalva, o kartu ir kuklumo, rūpestingumo bei pasiaukojimo spalva. Ypač mėgstama menininkų aprangoje, ir ne viena kūrybinė profesija (pavyzdžiui, architektai, režisieriai) laiko juodą spalvą savo aprangos kodo pagrindu.

Ruda taip pat yra žemės spalva. Kaip ir juoda, yra kai kurių katalikų vienuolių ordinų aprangos spalva, todėl asocijuojama su asketizmu, atsiskyrimu ir nusižeminimu.

Rudos spalvos nerasime vaivorykštėje. Tai yra žemės, purvo spalva. Ją išgausime sumaišę raudoną, geltoną ir mėlyną – tris pirmines spalvas. Ruda yra pirmųjų žmonijos piešinių olose spalva, išgauta naudojant žemės pigmentus. Ilgai ši spalva vyravo neturtingųjų aprangoje, dėl to asocijuota su nepritekliumi.

Pilka spalva labiausiai byloja apie nuolankumą ir atgailą. Tai tylos ir melancholijos spalva.

Rausva laikoma romantiška ir sentimentalia spalva, asocijuojama su mergaitiškumu ir vaikyste. Tačiau rausvos spalvos priskyrimas mergaitėms siekia tik XX a. vidurį, o dar XIX a. viduryje buvo visiškai atvirkščiai – berniukams buvo skirta rausva, o mergaitėms – žydra. Rožinė laikyta vaikiška raudonos spalvos versija, o ši buvo vyriškų karinių uniformų ir kardinolų apdarų spalva. O žydra buvo laikyta švelnesne, skanesne spalva.

Violetinė spalva šiuolaikinėje kultūroje siejama su gedulu ir savianalize. Tokia spalvos simbolika išpopuliarėjo karalienės Viktorijos laikais – XIX a. Iki tol laikyta galios simboliu. Ši spalvos simbolika siekia Romos respublikos laikus, kai valdovų ir karvedžių apdarai buvo dažomi purpurine spalva, išgaunama iš Viduržemio jūroje gyvenančių pilvakojų purpurinių mureksų. Kiekviename kriaukliagyvyje buvo tik po lašą dažams tinkamo skysčio, kurio vertė siekė aukso vertę. Sunkiai išgaunamas, dėl to tik galingiesiems prieinamas purpuras tapo galios ir turto simboliu.

Oranžinė spalva yra šilta, spinduliuoja džiaugsmą ir drąsą. Rytų kultūrose laikoma senatvės ir išminties spalva.

Pasakojama, kad prieš olandų botanikams prikišant rankas prie morkų šis šakniavaisis, atvykęs į Europą iš Pietų Amerikos, iki XVII a. buvo arba violetinis, arba geltonas. Kai kas iki šiol lietuvių kalboje šią spalvą vadina morkine. O apelsinai, davę kitą pavadinimą šiai spalvai, atvyko į Europą iš Kinijos, ir šio vaisiaus vardu iki XVI a. geltonai raudona spalva gavo savo nuo kitų spalvų nepriklausomą pavadinimą.

Oranžinė naudojama dėmesiui atkreipti – kelio ženklams, gelbėtojų uniformoms, ir netgi vadinamoji juodoji dėžė, fiksuojanti orlaivių skrydžio parametrus, yra visai ne juoda, o oranžinė – kad būtų lengviau ją rasti įvykus orlaivio avarijai.

Ruda, pilka, rausva, violetinė ir oranžinė spalvos yra tarpinės, išgaunamos maišant pagrindinėmis laikomas spalvas, arba yra jų atspalviai.

Interviu su viena knygos autorių – Egle Bazaraite – skaitykite ČIA.

Įsigykite šią knygą internetiniame knygyne „Žmonės Knygos“.