Knygos „Gėlių kraujas“ autorė Anita Amirrezvani: „Lietuvių ir iraniečių kultūrose yra daug minties ir jausmo gilumos“

„Dar viena amerikietės knyga apie Vidurio Rytų šalis?.. Ak, ir vėl bus pasakojama graudi istorija apie mylimą musulmoną vyrą, staiga tapusį žiauriu despotu ir pagrobusį vaikus“, – nenoriu nieko įžeisti, bet tokia mintis pirmoji šauna į galvą žvilgtelėjus į ant stalo padėtą Anitos Amirrezvani knygą „Gėlių kraujas“.

Klaida: šis romanas, tapęs bestseleriu daugiau kaip dvidešimtyje pasaulio šalių, – visai ne apie tai. Anita – ne kieno nors įskaudinta žmona, o talentinga istorijų pasakotoja, pernelyg gerai pažįstanti ir mylinti Iraną, kad pieštų jį paviršutiniškomis tamsiomis spalvomis. Netgi atvirkščiai: romanas apie XVII amžiaus Persijos kilimų audėją priverčia vakariečius skeptikus pažvelgti į tą šalį visai kitomis akimis.

Ši knyga, o kartu ir jos autorė, Lietuvos leidyklai „Alma littera“ tapo dideliu siurprizu. Išgirdusi apie gražios rytietiškos sakmės populiarumą kitose šalyse, leidykla įsigijo teisę išversti romaną į lietuvių kalbą. Atsivertė pirmąjį puslapį, o ten – anotacija: „Skiriu savo šeimai – iranietiškai, lietuviškai ir amerikietiškai.“ Iš fotografijos žvelgė autorė – azijietiškų veido bruožų tamsiaplaukė juodomis akimis. Apie kokią lietuvišką šeimą ji kalba?..

Ir vėl klaida: lietuvių kilmės žmogus nebūtinai turi būti šviesiaplaukis ir mėlynakis. Beje, būtent tokia yra Anitos mama Kotryna, pokario metais iš Lietuvos išvežta į JAV. Amerikoje ji užaugo, įstojo į universitetą studijuoti psichologijos, o ten sutiko tamsiaplaukį iranietį Ahmadą... Jiems gimė dukra ir dviejų skirtingų kultūrų paveldą savyje pavertė rašytojos talentu. Be „Gėlių kraujo“, Anita dar parašė romaną „Lygi su saule“, jis ką tik išleistas Lietuvoje. Mūsų šalyje, kuri nedidele dalimi yra jos gimtinė, Anita Amirrezvani apsilankė jau trečiąkart.

Anita, esate iraniečio ir lietuvės dukra, gimusi Teherane, bet visą gyvenimą praleidusi Amerikoje. Jumyse turėtų siausti tikras kultūrų tornadas...

Nežinia, kas ten giliai manyje tūno (šypteli). Tėvai išsiskyrė, kai man tebuvo dveji, todėl augdama nejaučiau kultūrų priešpriešos: tiesiog turėjau vienokią šeimą Amerikoje ir visai kitokią – Irane. Beje, lietuvių ir iraniečių kultūros nėra be galo skirtingos – abiejose yra daug minties ir jausmo gilumos. Priešingai nei Amerika, Lietuva ir Iranas egzistavo prieš tūkstančius metų, išgyveno įvairias valdymo formas, ir per tą laiką susiformavo turtinga kultūra ir pasaulėžiūra: tikrosios vertybės, šeimos ryšių stiprumas... O Amerika – labai jauna šalis, kuri tiesiog neturėjo tam laiko, tad ir kontrastas – didžiulis.

Jūsų ryšys su tėčiu niekada nebuvo nutrūkęs?

Niekada. Mano tėvai išsiskyrė ne todėl, kad būtų nepakėlę kultūrinių skirtumų, – manau, jie buvo tiesiog per jauni kurti šeimai. Mama visuomet sakydavo, kad mylėjo Iraną ir Irane jautėsi mylima. Augdama San Fransiske, pirmąkart į Iraną pas tėtį išsiruošiau būdama keturiolikos. Pamenu, tuomet viskas mane glumino ir mušė iš vėžių... Atvykau iš mažytės šeimos, o čia staiga mane apsupo plačiausia giminė! Nemokėjau jų kalbos, nesugebėjau net ištarti jų vardų, skyriausi nuo jų išvaizda. Esu panašesnė į tėtį nei į mamą, nes mano akys ir plaukai tamsūs, bet odos spalva – kaip mamos, todėl Irane jaučiausi labai šviesi (šypteli). Antrąkart – visiems metams – išvykau, kai baigiau mokyklą. Kelionės su tėčiu į senuosius Persijos miestus ir be galo turtinga istorija mano atmintyje išliko visam gyvenimui. Bet paskui vėl grįžau į Ameriką – Kalifornijos universitete studijavau anglų literatūrą, o vėliau San Fransisko universitete apgyniau literatūros ir kūrybinio rašymo magistro laipsnį.

Taigi esate rašytoja profesionalė!

Kiek save pamenu, tiek rašau (juokiasi). Baigusi universitetą, dešimt metų dirbau technologijų žurnalo redaktore. Tai buvo ankstyvieji kompiuterių laikai: tuomet apie juos išmaniau daug, dabar kur kas mažiau... Perėjau dirbti į laikraštį, buvau meno redaktorė, vėliau tapau šokių kritike: rašiau apie šokius, ėmiau interviu iš šokėjų ir choreografų. Tai buvo fantastiškas darbas, bet dabar jis beveik nebeegzistuoja: laikraščiai nebegali sau leisti tokios prabangos... Ir visą tą laiką aš rašiau knygą.

Kaip kilo mintis ją pradėti?

Viskas prasidėjo nuo... kilimo. Paauglystėje tėvas man padovanojo persišką rankų darbo kilimą – labai jį branginau, jis su manimi keliavo į visus namus ir šiandien yra patiestas mano svetainėje. Į jį niekada nepabosta žiūrėti, nes spalvos kaskart sušvinta vis kitaip, vis atrandi kokią nors dar nematytą gėlę... Sykį taip žiūrėdama ėmiau mąstyti: kas jį nuaudė? Kokia nors moteriškė Irane, apie kurią niekada nieko nesužinosiu, nes šis autorinis darbas, kad ir koks nuostabus, neturi nei datos, nei autografo. Pradėjau galvoti, koks galėjo būti jos gyvenimas. Ir vaizduotė pati ėmė lietis...

Kiek metų jums buvo, kai pradėjote rašyti knygą?

Trisdešimt septyneri. Žmonės turbūt sakys: gerokai per vėlai.

O aš manau, kad tai kaip tik – idealiausias laikas: esi dar gana jauna, bet jau pakankamai išmintinga, kad turėtum ką pasakyti...

Sutinku (šypteli). Gal ir neblogai būtų išleisti pirmąją knygą dvidešimt penkerių, bet – ar tuomet turėtum ką pasakyti?.. Aš tikrai neturėjau. Privalėjau palaukti, kol subręsiu. Nenuilsdama mokiausi visus tuos metus: vykau į Iraną, atlikau daugybę tyrimų. Tik tada pajutau, kad apie tą šalį jau žinau užtektinai, jog galėčiau parašyti romaną. Kita vertus – reikėjo išmokti visiškai naujo rašymo būdo. Buvau žurnalistė: dienraščio dedlainai mane išmuštravo rašyti tiksliai ir greitai, baigiantis dienai jau būti atlikus savo darbą. Bet kaip parašyti knygą? Kaip priversti skaitytoją nuo jos neatsitraukti?.. To teko išmokti.

Ar kas nors iš aplinkinių žinojo, kad rašote romaną?

Niekas. Slėpiau tai net nuo savo gyvenimo draugo... Jis nieko nepastebėjo, nes rašydavau rytais, prieš išeidama į darbą. Bet po penkerių ar šešerių metų pamaniau, kad jis vis dėlto ims spėlioti, ką aš ten veikiu. Pagalvos, kad kažką slepiu, gal su kažkuo susirašinėju ar susitikinėju... Taigi galiausiai jam pasakiau. Norėjau gerai atlikti darbą ir kam nors jį parodyti tik tuomet, kai jau bus šio to vertas. Džiaugiuosi, kad išlaukiau to momento.

Kaip viskas klojosi, kai padėjote paskutinį tašką?

Amerikoje, norėdamas kreiptis į didžiąsias leidyklas, privalai turėti agentą. Man padėjo viena rašytoja – perskaičiusi knygą, liepė ją nusiųsti jos agentei. Šiai romanas patiko, bet keletą vietų liepė pataisyti – tai užtruko dar porą metų... Kai viskas buvo baigta, ji išsiuntė romaną leidėjams, ir po dešimties dienų jis buvo parduotas.

Gauta pinigų suma jums padarė įspūdį?

Didesnį įspūdį padarė tai, kad tiek daug leidėjų panoro ją išleisti. Šiandien „Gėlių kraujas“ jau išverstas į trisdešimt kalbų – kaip pirmajai autoriaus knygai, tai neįprastai daug. Rašydama knygą niekada negali būti tikra, ar kam nors tavo istorija apskritai bus įdomi, o aš rašiau apie septynioliktąjį amžių – kam, po galais, tai rūpi?.. Taigi rezultatas mane maloniai nustebino. Bet milijoniere netapau – Amerikoje apskritai labai mažai rašytojų yra turtingi. Man vis dar reikia dirbti profesore universitete, tačiau jau galiu sau leisti dirbti ne visu etatu, kad liktų laiko rašyti. Šiais laikais visi įpratę žongliruoti... Romanas reikalauja susikoncentruoti, tu negali leisti mintims nuklysti į kitus darbus. Bet vis dėlto kurti knygą yra nuostabu – labai myliu tą procesą.

Prisipažinsiu, kai pirmąsyk išgirdau apie jūsų „Gėlių kraują“, pamaniau – štai dar viena amerikietės knyga apie žiaurius iraniečius, grobiančius vaikus. Ar jus žeidžia tokie stereotipai?

Turite galvoje romaną „Tik su dukra“ ir į jį panašius?.. Manau, nėra gerai, kad pasaulyje populiariausios knygos apie Vidurio Rytus – tai žiaurios engiamų moterų ir grobiamų vaikų istorijos. Žinoma, tai nėra visiškas melas: Irane vaikas iš tiesų privalo gauti tėvo leidimą išvykti iš šalies, o įstatymai retai kada palaiko moterų pusę. Bet žinote – visame pasaulyje yra ir gerų, ir blogų žmonių. Aš rašau apie visokius – susikoncentruoti tik ties blogiu arba tik ties gėriu būtų nesąžininga. Galbūt būčiau populiaresnė, jei sakyčiau: „Kiekvienas vyras iš Vidurio Rytų yra monstras ir tironas.“ Nuskambėtų madingai, tačiau tai nebūtų tiesa. Tas stereotipas jau pasenęs; dar blogiau, jis yra nuobodus. Manęs, kaip rašytojos, tai visai neįkvepia.

Kita „stereotipinė“ tema yra 2001-ųjų rugsėjo 11-oji. Ar ji turėjo kokios nors įtakos jūsų gyvenimui?

Tikra tiesa – toji data irgi apipinta stereotipais. Jūs turbūt žinote, kad teroristai, tuomet įvykdę aktus Amerikoje, nebuvo iraniečiai – jie buvo kilę iš Saudo Arabijos ir Jemeno. Tačiau – taip, tam tikrą reakciją į save tada pajutau ir jaučiu ją iki šiol. Musulmonų bendruomenė JAV palyginti mažytė – ją sudaro tik keturi milijonai žmonių. Iki rugsėjo vienuoliktosios niekas į juos nekreipė dėmesio, bet po žiaurios atakos dėmesys staiga labai išaugo: daugybė žmonių iš Vidurio Rytų šalių, niekuo nesusijusių su išpuoliu, pajuto grėsmingus žvilgsnius. Jie staiga tapo įtartinais asmenimis. Absoliutinti visuomet neteisinga – juolab kad kiekvienoje religijoje yra ekstremistų. Ar tikrai verta šaukštu deguto spalvinti visą medų?..

Ar jūsų knygos – bent jau tam tikra prasme – pataiso vakariečių požiūrį į Vidurio Rytų šalis? Ar jos išblaško stereotipus?

Nežinau, ar turiu teisę atsakyti į šį klausimą (šypteli). Bet galiu pasakyti, koks buvo mano tikslas jas rašant: iš visos širdies tikėjausi, kad jos atskleis Iraną ir iraniečius iš visų pusių – geras ir blogas, bet labai žemiškas, labai žmogiškas jų savybes.

Ši jūsų viešnagė Lietuvoje – jau trečioji. Kada apsilankėte pirmąkart ir kokia jums tuomet pasirodė Lietuva?

2002-aisiais mano teta Stefa šventė šešiasdešimtmetį – atvažiavau jos pasveikinti ir susitikti su gausybe giminaičių. Šalis jau buvo nepriklausoma vienuolika metų, bet sovietinę priespaudą aš dar tikrai jaučiau, ir jos įtaka daugeliu atvejų, žinoma, buvo neigiama. Antrą kartą atvykau 2007-aisiais, kai Lietuvoje pasirodė pirmoji mano knyga: tuomet pajutau, kad šalis sparčiai gyja po patirtos vidinės ir išorinės žalos. Praėję amžiai jai buvo labai skausmingi, ir randai tebėra likę, bet labai džiaugiuosi matydama šviežią žmonių entuziazmą ir energiją. Čia daug ką sužinojau ir išmokau: man niekada nepabosta keliauti po šalį su Stefa, kuri puikiai išmano istoriją ir apie kiekvieną vietovę gali papasakoti daug įdomaus.

Ar jūsų pačios šeimoje buvo nors šis tas lietuviško?

Mano mama nekalba lietuviškai. Ji prisimena lenkų kalbą, nes mano močiutė užaugo Zabielų dvare, kur tuo metu dirbo jos tėvai, ir drauge su grafaičiais buvo visko mokoma lenkiškai – be to, atvykusi į Ameriką ji leido savo dukras į šeštadieninę lenkų mokyklą. Tačiau pagrindinė mamos kalba visuomet buvo anglų. Ji turi psichologijos mokslų daktarės laipsnį, ilgai dėstė universitete. Tačiau šis tas lietuviško mūsų namuose visgi liko – pavyzdžiui, burokėlių sriuba, koldūnai ir balandėliai (juokiasi).

Bet knygos apie Lietuvą rašyti turbūt nesiryžtumėte...

Kai kurie žmonės tiki, kad gali nuvažiuoti į šalį vienai savaitei – ir parašyti apie ją knygą. Aš taip tvirtai nesijaučiu (šypteli). Aš labai smulkmeniška – matyt, dėl to kalta mokslinė biografija. Pavyzdžiui, jei mano romane herojus kažką geria, aš privalau žinoti, ar tas gėrimas tuo metu toje šalyje iš tiesų buvo geriamas. Ir nenurimstu, kol nesužinau... Todėl rašau labai ilgai.

Kuo jus labiausiai pradžiugina ir įkvepia skaitytojai?

Keisčiausia tai, kad rašytojas gali turėti vienokių tikslų, bet skaitytojai jų įžvelgia kur kas daugiau. Ir tokių išvadų pasidaro!.. Pamenu, Naujojoje Zelandijoje prie manęs priėjo senutė ir šnipštelėjo į ausį: „Sakykite, juk sekso scenos jūsų romanuose paremtos jūsų asmenine patirtimi?“ Dėl intrigos galėjau atsakyti – „taip“, bet pasakiau tiesą – aš tai tik sukūriau... Viena skaitytoja man karštai dėkojo už galimybę vėl pasijusti jauna ir įsimylėjusia, kita, patyrusi sunkumų dėl nėštumo, labai užjautė heroję, kenčiančią dėl to paties... Kiekvienas skaitytojas knygoje atranda save, ir tai yra visų nuostabiausias dalykas, kokį tik galiu įsivaizduoti.