Knygos „Laimė yra lapė“ autorė E. Daciūtė: „Svarbu yra drąsa žengti nepramintais takais“

Dauguma žmonių rašo, tačiau bijo savo kūrybą kažkam parodyti. Kaip nutiko jums?

Kad galiu rašyti pirmoji pastebėjo mano lietuvių kalbos mokytoja. Ji skatino kurti, dalyvauti konkursuose. Vėliau buvau tai pamiršusi, kol prieš dvylika metų vėl nepradėjau rašyti eilėraščių. Tiesa, literatūroje debiutavau ne su jais, o su knygomis vaikams. Jas pradėjau rašyti gyvendama Kinijoje. Tiksliau, pradėjau rašyti istorijas, o apie knygas net negalvojau. Pasakojimų prisikaupė, iliustracijas jiems piešė Rasa Kaper, kuri gyveno Olandijoje ir susitikusios vasarą Lietuvoje suradome leidyklą „Tikra knyga“, kuri išleido mūsų „Meškių istorijas“. Tai atsitiko 2014 m. gruodį. Per tą laiką rašyti esu metusi šimtus kartų ir tiek pat kartų grįžusi prie to, ką darau.

Esate keturių vaikų mama. Kaip skirstote laiką, kad jo užtenka ir jiems, ir buičiai, ir knygų rašymui?

Dažnai nieko nespėju. Visgi mano prioritetas yra vaikai, nors jiems irgi neretai atrodo, kad vagiu mūsų bendrą laiką. Tiesiog mano kaip mamos ir kaip rašytojos darbo laikas paprastai dubliuojasi, negaliu užsidaryti kitame kambaryje su triukšmą izoliuojančiomis sienomis. Kažkada maniau, kad negaliu rašyti aplink bėgiojant vaikams. Pasirodo, galiu!

Žinoma, didesnės apimties kūrinio dabar negalėčiau imtis, tam reikia nepertraukiamo bent kelių valandų tarpo, o aš paprastai tiek neturiu. Šiuo metu man ypač tinkamas žanras yra eilėraštis: verdi vakarienę, galvoje gimsta eilutė, užrašai, tada dar vieną. Žiūrėk, kol užmigdai vaikus, jau turi visą eilėraštį. Supi vaiką, atsiranda siužetas, sėdi šalia jų piešiančių – dar vienas. Mane vaikai mato ir laimingą dėl to, ką darau, ir visiškai nusivariusią. Nežinau, ar tai įkvėps ateityje juos siekti to, kuo tiki, bet būčiau pati laimingiausia mama,  jei taip nutiktų. Už didžiausios sėkmės visada slypi sunkus darbas. Ir, žinoma, geri bendrakeleiviai.

Esate septynių knygų autorė. Ar planuojate išleisti aštuntą?

Neseniai su redaktoriumi sudėliojome eilėraščių suaugusiems rinkinį, kuris laukia savo leidėjo. Taip pat pakeliui ir eilėraščių rinkinys vaikams. Yra dar kelios idėjos, kurios pradinėje stadijoje, jas norėtume įgyvendinti kartu su knygos „Laimė yra lapė“ iliustratore Aušra Kiudulaite. Mums kartu nepaprastai smagu dirbti!

Gyvenote Kinijoje, dabar – Amerikoje. Sakykite, kuo skiriasi užsienio šalių vaikų literatūra nuo lietuviškosios?

Kiekvienoje šalyje yra sava specifika: kas tinka vienos šalies vaikams, gali netikti kitos. Tačiau yra universalių knygų, kurios „groja“ kur beatkeliautų. Mano knyga „Drambliai ėjo į svečius“ yra išleista Taivane ir Rusijoje, „Laimė yra lapė“ užkariavusi dar plačiau: ją skaito vaikai Didžiojoje Britanijoje, JAV, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Rumunijoje, Slovakijoje, Latvijoje, Pietų Korėjoje, netrukus ji bus išleista Taivane, Kinijoje, Ukrainoje, Turkijoje ir Estijoje.

Šiemet JAV ši knyga taip pat laimėjo „The Batchelder“ apdovanojimą, kuris atitenka išskirtiniausiai tais metais išverstai į anglų kalbą ir JAV išleistai knygai. Šį apdovanojimą įsteigusi Amerikos bibliotekų asociacija. Tai pirmoji lietuvių knyga, kuriai atiteko šis garbingas įvertinimas. „Laimė yra lapė“ pasaulyje yra laimėjusi daugybę apdovanojimų už iliustracijas. Tai dailininkės Aušros Kiudulaitės nuopelnas, kuri šią knygą kūrė visus metus.

Papasakokite apie „kūrybinę virtuvę“. Kas jums daro įtaką rašymui?

Neturiu rašymo ritualų, net ir rutinos neturiu. Galbūt taip nutiks, kai visi vaikai bus didesni, kol kas pats mažiausias dar neina į darželį. Viskas gali daryti įtaką rašymui, o gali būti ir taip, kad niekas tam įtakos nepadaro. Kartais užtenka frazės, kartais atsitikimo realiame gyvenime, kartais rutina nutempia į visišką dugną ir į jį atsispyrusi išnyri su nauju kūriniu, idėja. Kažkada man pažįstama patarė nelaukti tinkamo momento rašyti, stengtis rašyti tuo metu, nes atėjus tinkamam momentui taip jau nebeparašysi. Neliks  „gyvo nervo“,  autentiškumo, kuris yra tik tą momentą ir daugiau nebepasikartos.

Socialiniuose tinkluose dalinatės savo vaikų piešiniais. Ar jie jus įkvepia rašyti vaikams?

Kartas nuo karto iliustruoju socialiniuose tinkluose publikuojamus eilėraščius vaikų piešiniais. Mažieji labai mėgsta piešti, tai pasinaudoju proga. Rašyti vaikams pradėjau dėl savo vaikų. Pamačiau, kad istorijos juos veikia labiau nei didaktiniai pamokymai ar pamokslai. Man tokių trūko ir per vaikų pavyzdžius, jų draugų, mano draugų vaikų atvejus, mano pačios vaikystės prisiminimus. Rašau istorijas, kurios vėliau virsta knygomis.

Pati savo vaikams skaitote savo literatūrą, ar renkatės kitus autorius?

Paprastai renkuosi kitus autorius, keista, bet savo knygas jiems skaitau labai retai. Nežinau, kodėl taip yra. Vaikams skaitome pasikeisdami su vyru, turime gausią vaikų biblioteką, kurią vežiojamės, kur bekeliautume. Pastebiu, kad vyresnieji vaikai mėgo vienas knygas, o mažiesiems gali patikti kitokios. Kai kurias skaitome po antrą ar dvidešimtą kartą, kitos – tiko tik vienam iš vaikų, dar kitos – neužkabino nei vieno. Skaitydama jiems, skaitau ir pati sau.

Visų knygų iliustracijos tikrai įspūdingos. Ar manote, kad tai yra  išskirtinumas ir dėl to vaikai taip mėgsta jūsų knygas?

Man sekasi su iliustratorėmis. Kalbant apie paveikslėlių knygas, kokios ir yra visos septynios iki šiol išleistos mano knygos, svarbu paminėti, kad jų autoriai yra du – rašytojas ir dailininkas. Tuomet svarbu, kad tekstas ir vaizdas darniai suskambėtų, papildytų vienas kitą. Na, dar svarbu ir drąsa žengti nepramintais takais, daryti taip, kaip nebuvo daryta. Ir tikėjimas tuo, ką darai. Net jei atrodo, kad tuo tiki tik du žmonės. Du – jau kompanija.

Anksčiau minėjote, kad jeigu nori rašyti literatūrą vaikams, turi būti arti vaikų, suprasti juos. Pasidalinkite patarimais, kaip prieiti prie vaiko?

Sunku pasakyti, ar tai galioja visiems, labiau kalbu apie save. Jau šešiolika metų, kaip esu mama, daugiausiai laiko praleidžiu su savo vaikais. Stengiuosi suprasti, bet ne visada tai pavyksta, tačiau patirties turiu daug. Niekas manęs gyvenime nėra išmokęs daugiau nei mano vaikai. Kiekvienas savaip. Nežinau, ar rašysiu vaikams, kai jie užaugs. Visaip gali nutikti. Šiuo metu man labai patinka tai, ką darau. Ir pats kūrybinis procesas, ir susitikimai su skaitytojais.

Su Aušra Kiudulaite aplankėme daugybę Lietuvos miestų bibliotekų, mokyklų bei darželių, rengėme kūrybines dirbtuves Didžiojoje Britanijoje, Indijoje ir JAV. Šiuo metu, kai gyvenu Amerikoje, važinėju po ten įsikūrusias lituanistines mokyklas. Esu susitikusi su Vašingtono, Čikagos, Los Andželo vaikais, rudenį laukia susitikimai Niujorke, Dalase, Konektikute.

Angliškai išleista knyga atvėrė duris ir į vietines mokyklas. Ten be kūrybos taip pat visiems pasakoju apie Lietuvą. Geriausiai su vaiku bendrauti ne iš aukštai, o žiūrint tiesiai į akis. Tai yra tinkamiausias bendravimo kampas. Susitikimuose stengiuosi kuo daugiau juos pakalbinti, prisėsti šalia, skirti dėmesio. Parodyti, kad jis tau įdomus. Šito trūksta mums visiems: ir mažiems, ir dideliems.