Viešųjų ryšių specialistė Žydrė Dargužytė (32) apie savo gyvenimą turtuolių jachtoje neseniai parašė knygą. „Mėnuo kaip metai“ pasakoja merginos išgyvenimus, patirtus per trumpą laiko tarpą – vieną mėnesį. Kajutės stiuardese laive ji turėjo būti tris mėnesius, bet dėl patirtų traumų ir psichologinio spaudimo metė savo pareigas ir parvyko namo.
Žydrė prabangioje jachtoje atsidūrė ne finansinių sumetimų vedina. Tai buvo eksperimentas. Kaip dabar madinga sakyti – „Norėjosi palikti komforto zoną“. Moteris perėjo kelis atrankos etapus ir įsidarbino turtuolių padėjėja. Viskas, ką ten patyrė – sudėta į knygą „Mėnuo kaip metai“. Ne veltui toks pavadinimas, kaip pasakoja Žydrė, sugrįžusi po darbo jachtoje ji turėjo rimtų sveikatos problemų. Prireikė trijų mėnesių atsitiesti. „Pats baisiausias dalykas, kurį mačiau, man buvo kito žmogaus niekinimas, žeminimas ir patyčios norint gauti aukštesnę poziciją laive. Kalbu apie tas situacijas, kai žmogus tarsi sužvėrėja, pamiršta, kad turi sielą ir yra dvasingas sutvėrimas“, – savo istoriją pasakoja Žydrė.
Jūs išleidote knygą apie savo gyvenimą ir darbą prabangioje jachtoje. Kiek laiko ją rašėte? Kiek laiko praleidote toje prabangioje jachtoje?
Knygai „Mėnuo kaip metai“ parašyti man reikėjo maždaug 5 mėnesių. Vieną dalį – „Laivo dienoraštį“ – aš parengiau dar būdama jachtoje, nes „čia ir dabar“ mintis dėliojau kasdien, visą mėnesį, o kitą dalį – geštaltines refleksijas apie laiką „mieste“ ant vandens ir patyrimus grįžus į krantą parašiau gyvendama Kipro saloje per kūrybines keturių mėnesių atostogas. Jachtoje mano kontraktas turėjo trukti keturis mėnesius, bet po mėnesio dėl nežmoniškų darbo sąlygų jį pati nutraukiau. Nebenorėjau parduoti savo brangaus gyvenimo laiko už didelius pinigus ir patirti tiek daug neigiamų emocijų dėl ten vyravusio mikroklimato, alinančio fizinio darbo ir erdvės ribotumo darbuotojų atžvilgiu.
Papasakokite, kaip ten atsidūrėte ir ar daug reikėjo investuoti laiko tam, kad uždirbtumėte tą daugumos „išsvajotąją“ 3000 eur. sumą?
Mano darbą prabangioje jachtoje drąsiai galima vadinti eksperimentu, nes vieną dieną, gyvendama Klaipėdoje, netoli kruizinių laivų terminalo, tiesiog toptelėjo mintis, kad aš privalau atsidurti kajutės stiuardesės amplua, pakeisti sau įprastą aplinką ir laikinai įmesti save į man nepažįstamas aplinkybes, kad sujudinčiau vidinio pasaulio sraigtus. Tikėjau, kad tai atneš kažką man neįprasto, nepažinaus, pasitarnausiančio ateities projektams. Tiesa, tuomet apie knygos gimimą dar negalvojau. Apie pinigus, beje, irgi mintys sukosi mažiausiai, nes dirbdama savame versle jau dešimtmetį žinau, kaip užsidirbti tiek pinigų, kiek man tuo metu reikia. 3000 eurų man neatrodė labai įspūdingai ar nepasiekiamai.
Pasirengimas darbui jachtoje truko beveik pusę metų – teko palikti sostinę, atsitraukti nuo savo komunikacijos agentūros reikalų, „perprogramuoti“ dienotvarkę, laikytis griežto režimo, kad kūnas priprastų prie būsimo darbo grafiko. Teko nemenkai paplušėti, kad paruoščiau savo kūną fiziniams išbandymams – sportuodavau 5-7 valandas per dieną, dirbau su kineziterapeutu, mitybos specialistu, lankiau asmeninę psichoterapiją, nes žinojau, kad manęs laukia visai kitoks laikas nei galiu įsivaizduoti ar suvokti.
Kodėl nusprendėte savo istoriją papasakoti visiems? Kada buvo tas esminis lūžio taškas, akimirka, kai pasakėte sau – „apie tai sužinos visi“?
Mano istorija – autentiškas liudijimas tiems, kurie linkę eksperimentuoti bet kokia kaina. Pasidalinti savo patirtimi pasiryžau todėl, kad negalėjau įkalinti tokių intensyvių ir neeilinių patyrimų. Tikėjau ir iki šiol tikiu, kad jie gali būti naudingi žmonėms bent jau dėl kelių priežasčių: nedaugelis ryžtasi atverti žalojančio kūną ir sielą laiko duris, nes bijo, gėdijasi, todėl tai, kas svarbu ir kas gali pakeisti kitų žmonių sprendimus – lieka nutylėta amžiams. Man svarbu kalbėti apie tai, kas svarbu pačiai, nes tuomet žmonės turi galimybę atsirinkti, kiek iš to pasiimti sau, o kiek tiesiog išmesti iš galvos. Dar viena priežastis, kodėl parašiau knygą – noras atkreipti kūrybinį darbą dirbančių žmonių dėmesį į tai, kad labai dažnai svarbu atsitraukti nuo įprastos, gerai pažįstamos veiklos tam, kad ji grįžus nušvistų kitomis spalvomis, kad į ją būtų galima pažiūrėti lyg iš šalies, be trukdžių, vidinių pasipriešinimų ir įtampos. Na, ir trečioji priežastis, kodėl netylėjau – būdas apsaugoti jautrius žmones nuo vidinio susinaikinimo, kai pateks į asmenybę „laužančią“ aplinką. Manau, kad žinojimas dažnai atveria akis ir sulaiko nuo nereikalingų sprendimų.
Pasakojate apie baisius prabangaus gyvenimo ir darbo užkulisius, nebijote, kad galite vėliau turėti problemų su šiuos darbus organizuojančiais žmonėmis? Ar jus kada nors bandė užtildyti?
Kadangi niekur ir niekada neįvadijau kompanijos, kurioje dirbau, ir nepateikiau to, ko negaliu pateikti pagal pasirašytą kontraktą, jokių problemų, susijusių su šiuo klausimų negali būti. Manau, kad jei imčiausi šio klausimo rimčiau, mane įdarbinusi kompanija pati turėtų rimtų problemų, nes turiu visus įrodymus, kaip viskas vyko – nuotraukas, įrašus, medikų išrašus, su kuo turėjau susidurti grįžus iš laivo – ten nebuvo net mediko, į kurį būtų galima kreiptis esant rimtai problemai. Dėl rimtos infekcijos galėjau netekti piršto, jei nebūčiau turėjusi savų antibiotikų, o man buvo pasakyta, kad galiu gauti tik „Pnadol“ tablečių. Grįžus iš laivo dar mažiausiai tris mėnesius teko spręsti sveikatos problemas.
Kokį „baisiausią“ dalyką, jūsų nuomone, žmogus gali padaryti dėl pinigų?
Jei kalbėčiau apie tai, ką mačiau vienoje iš prabangiausių kruizinių jachtų Europoje, tai veikiausiai pasakyčiau, kad pats baisiausias dalykas, kurį mačiau, man buvo kito žmogaus niekinimas, žeminimas ir patyčios norint gauti aukštesnę poziciją laive. Kalbu apie tas situacijas, kai žmogus tarsi sužvėrėja, pamiršta, kad turi sielą ir yra dvasingas sutvėrimas.
Yra bent vienas žmogus iš to laikotarpio (praleisto jachtoje), su kuriuo iki šiol bendraujate?
Taip, šiuo metu palaikau ryšius su vienu žmogumi – laivo darbuotojų valgyklos indų plovėju, kuris man labai padėjo dirbant jachtoje – suprato patiriamus sunkumus, nuoširdžiai dalindavosi sava patirtimi, palaikė ir niekada nesistengė pakenkti.
Turtingi žmonės dažnai sau leidžia nusižengti elementarioms mandagumo taisyklėms?
Taip, teko ir su tuo susidurti. Jachtos svečiai dažnai pamiršdavo apie tai, kad kajutės stiuardesė yra žmogus, turintis jausmus, poreikius. Būdavo ir taip, kad praeidami net nepasisveikindavo, o apie elementarią padėką už gerai atliktą darbą, regis, pamiršdavo. Radę ant veidrodžio mažą nenuvalytą taškelį kartais jį visą ištepliodavo dantų pasta.
