Knygos pristatyme pjūklu sugrojusi Nijolė Narmontaitė kolegas ragino gyvenime daugiau džiazuoti

Scenoje mini spektaklį nusprendusi Nijolė vakarą pradėjo grodama... pjūklu. Staiga salėje sėdinti jos dėstytoja sušuko: „Kas čia vyksta? Ką čia darote?“ Nijolė paslaptingai šyptelėjo: „Taigi čia free-jazz!“

Po žodžiu „džiazas“ ji užkodavo daug prasmių ir prisminimų. Savo knygoje Nijolė kalbina žinomus režisierius, aktorius, aprašo netikėtas jų gyvenimo istorijas, apnuogina jų sielas ir priverčia skaitytoją iš naujo pamatyti tuos, dėl kurių daugelis eina į spektaklius, dėl kurių žiūri filmus.

„Knygoje daug džiazo: yra lengvo, yra sunkiasvorio, klasikinio, improvizacijos yra“, – pasakojo Nijolė. Pasak jos, visi pašnekovai knygoje atsiskleidžia iš kitos, neretai daugeliui žiūrovų nematomos, pusės, apnuogina savo silpnybes, nebijo parodyti trūkumų.

O tų pašnekovų – tikrai nemažai. Gražina Balandytė, Juozas Budraitis, Eglė Gabrėnaitė, Vytautas Juozapaitis, Jurgita Jurkutė, Rimgaudas Antanas Karvelis, Gytis Padegimas, Algimantas Puipa, Nelė Savičenko, Vytautas Tomkus, Rimas Tuminas – tai tik dalis tų, su kuriais Nijolė leidosi į pokalbius, vėliau radusius vietą 336 knygos puslapiuose.

Savo pasirodymą pradėjote neįprastai – grodama pjūklu. Ką norėjote tuo pasakyti?

Tai – improvizacija, turinti glaudžią sąsają su spektakliu „Seliavi“. Būtent nuo jo prasidėjo mano knyga, daug minčių ir citatų iš jo sugulė į knygą. Grojimas pjūklu – atkartota spektaklio scena.

Kita vertus, tai buvo proga prisiminti studijų laikus. Laikydama stojamuosius egzaminus į aktorinį su savimi atsivežiau kone visus įmanomus instrumentus. Tarp jų buvo ir pjūklas.

Manęs klausia – kam tas pjūklas? Sakau Marlene Dietrich grojo pjūklu, atėjau tikėdamasi išmokti groti pjūklu. Klausia, tai nevaidinti? Sakau vaidinti ir taip moku, man reikia išmokti groti pjūklu. Štai, ir parodžiau, kad galiu tai padaryti. (Juokiasi.) Tai – atskiras menas.

Vakarą dedikavote savo naujai išleistai knygai. Kaip kilo mintis imtis rašyti?

Pastaruoju metu pastebiu daug juodų dalykų: nihilizmo, cinizmo, pykčio. O visada norėjau, kad gyventi būtų linksmiau, o dūšioje būtų šviesiau. Norėjau sužinoti, ką mano draugai ir kolegos dėl to daro. Visi jie atsako į klausimą kaip gyvenimui suteikti daugiau spalvų, kaip tapti laimingesniu. Kas vienu sakiniu, kas puslapiu...

Artistai, režisieriai – mes irgi esame žmonės. Kartais klystame, kartais atsiduriame tokiose situacijose, kurios galėtų baigtis tragiškai. Vis dėlto tie nuotykiai neretai yra labai smagūs. O apie juos retas kas yra girdėjęs. Norėjau į dienos šviesą ištraukti istorijas. Tokias, kurių nemato žiūrovai.

Rengdama knygą susitikote su daugybe režisierių, aktorių. Ką jums davė visi šie pokalbiai?

Viduje norėjau sugražinti tą laikotarpį, kai žmonės bendraudavo. Juk šiandien dauguma jau pamiršo, ką reiškia prisėsti, ką reiškia būti svečiuose – visi pripratę prie tempo, skuba, niekam neturi laiko.

Kai kurie mano pašnekovai man sakė – Nijole, galiu skirti tik dvi valandas pokalbiui. Klausia manęs, ar spėsim? Sakau, bandysim spėti. Tačiau nebuvo nei vieno, su kuriuo užtektų tų dviejų valandų. Kalbėdavomės šešias, aštuonias ir dar nebuvo gana. Tai vadinu savotišku laiko sustabdymu.

Susitikimus dažniausiai organizuodavote savo namuose. Ar nebuvo įdomiau kitus pačiai aplankyti, pažiūrėti kaip kas gyvena?

Niekada per daug apie tai nemąsčiau. Man buvo smagu pasikvieti į svečius. Pasėdėti prie židinio, drauge pavakarieniauti.

Pamenu, aktorė Virgina Kochanskytė atvažiavo į mano namus. Kieme pastatė mašiną, tačiau dėl vietos trūkumo užstatė kitus automobilius. Paliko raštelį su telefono numeriu – jei reiktų patraukti mašiną. Ji užėjo pas mane, mes kelias valandas kalbėjomės. Galiausiai atsisveikinom, ji išėjo ir po kelių minučių skambina. Sako, Nijole, nepatikėsi, radau 20 praleistų skambučių. Ji nenorėjo, kad mūsų pokalbį kas nors trukdytų, išjungė telefono garsą. Tai malonu, tas dėmesys – kai žmogus randa tau laiko, atvyksta pas tave.

Beje tie, kuriuos Kochanskytė užstatė, kai sužinojo, kad būtent ji užstatė, visai nepyko. (Juokiasi.)

Kokios istorijos, susitikimai jums įsiminė labiausiai? Gal visiškai kitaip pamatėte kai kuriuos savo kolegas, bičiulius, gyvenimo bendražygius?

Sunku kažką išskirti, tačiau ne viena iš kalbintų asmenybių pokalbio pabaigoje prisipažino, kad sau pasirodė visiškai kitokie. Buvo kolegų, su kuriais tik pasisveikindavome, su kuriais persimesdavome vienu kitu žodžiu, tačiau daug nebendraudavome.

Kai kuriuos pažinojau tik kaip artistus, todėl buvo labai įdomu iš arčiau susipažinti. Ne vienas iš jų prisipažino, papasakojo daug dalykų, kurių niekam neatėjo į galvą paklausti, gal jie neišdrįso pasakyti.

Režisierius Oskaras Koršunovas užsiminė, kad po pokalbio daug dalykų permąstė iš naujo, kitaip pats į save pažvelgė.

Pakalbinau tiek daug ryškių asmenybių, kad visos jos į vieną knygą nesutilpo. Medžiagos turiu mažiausiai trims knygoms. Jau ketinu prisėsti ir prie antrosios – man sąžinė neleistų neišspausdinti kai kurių savo pašnekovų minčių. Tačiau knyga ir taip neplona, jei viską būčiau bandžiusi sutalpinti, būtų buvę per daug sudėtinga išleisti.

Kalbėdama apie savo kolegas knygą pristatote skambia fraze – tai, „ko nemato žiūrovai“. Jei paklausčiau apie jus pačią – kokios jūsų niekada nematė žiūrovai? Ar yra kokia nors jūsų pusė, kurios niekada iki šiol neatskleidėte?

Pajutau viena – mano istorijose žiūrovas niekada nesuprato, kad man įvyko vadinamasis ČP. Kitaip – jis nesuprato, kad kažkur suklydau. Net jei scenoje vyko visai ne tai, kas turėjo vykti, to nesimatė.

Mėgstu pasijuokti iš savęs tai labai įdomu. Pajutau, kaip yra stipru nebijoti to – tada tampi daug stipresne. Rodos, atsiranda kažkokios jėgos viduje. Ir visai nesvarbu, kas tai būtų – ar kažkokia yda, ar poelgis koks.

Niekada nebijojau dėl kažko prisipažinti. Jaunystėje į savo nesėkmes būčiau sureagavusi skausmingai, tačiau šiandien viską vertinu paprasčiau. Pati stebiuosi.

Iliustracijas jūsų knygai piešė dailininkas Rimas Valeikis. Kodėl pasirinkote jį?

Jo piešiniai buvo mano viena pagrindinių sąlygų leidžiant knygą. Vieną rytą pabudau ir supratau, kad nenoriu jokių iliustracijų iš spektaklių. Noriu autentiškų piešinių. Ir nors Valeikis gerai piešia šaržus, norėjau, kad jie būtų malonūs, neįžeidžiantys ir apjungtų visas tas mano istorijas.

Jau spėjote sulaukti atsiliepimų apie savo knygą?

Esu dėkinga visiems, kurie leidosi su manimi į šią kelionę. Kolegos sakė, Nijole, kokia šauni idėja, kaip gražu, kad ėmeisi to. Aš nežinau, kaip man atėjo į galvą tokia mintis. Tiesiog norėjosi kažko pozityvaus. Be to – juk šiemet Teatro metai. Norėjosi tai kaip nors ypatingai įprasminti.

Nuo lapkričio 6 d. prasideda N.Narmontaitės turas po Lietuvą, kurio metu ji pristatys naująją savo knygą. Knygos pristatymo renginiai vyks knygynuose „Pegasas“ lapkričio 6 d. 18 val. Vilniuje (PC „Akropolis“), lapkričio 14 d. 18 val. Kaune (PC „Akropolis“), lapkričio 19 d. 18 val. Šiauliuose (PC „Akropolis“), lapkričio 20 d. 18 val. Panevėžyje (PC „Babilonas“), lapkričio 24 d. 18 val. Marijampolėje, lapkričio 26 d. 18 val. Klaipėdoje (PC „Akropolis“).