Knygų paaugliams autorė Ilona Ežerinytė: „Eina šimtmečiai, bet žmogų domina tie patys dalykai“

„Kiti pasauliai ir jų būtybės neturi atimti iš tavęs ŠITO gyvenimo. Jei fantazijos praturtina tavo pasaulį, jei daraisi laimingesnė ir labiau mylinti visa aplinkui, tai gerai, bet jei atvirkščiai... vadinasi, ne su tais susidėjai... Taigi būk atsargi“, – pataria rašytoja pagrindinei knygos „Sutikti eidą“ personažei Algei, sumaniusiai užsisakyti nežemišką draugą.

Buvusi mokytoja, dabar rašytojo darbui atsidavusi I.Ežerinytė rašo jauniems žmonėms, kurie jaučiasi nepastebėti, yra jautrūs, drovūs, pažeidžiami, neturintys drąsos gyventi. „Jei prie tokio prieini arčiau, jis kartais leidžia pažvelgti į savo vidų, ir tu pamatai sielą – susigūžusią, šlapiais lyg ką tik išsiritusio viščiuko sparneliais, o akyse – atsineštas dangus“, – sako knygų autorė.

Knygą „Sutikti eidą“, kurios rankraštis 2016 metais tapo leidyklos „Alma littera“ Paauglių ir jaunimo literatūros konkurso nominantu, po metų pelnė Prano Mašioto premiją už geriausią metų knygą vaikams ir paaugliams ir pateko į akcijos „Metų knygos rinkimai“ paauglių knygų penketuką, o 2018 metais buvo įtraukta į Tarptautinės vaikų knygos tarybos (IBBY) Garbės sąrašą, išleido leidykla „Alma littera“. Su knygos autore kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

– Ilona, ką reiškia prisiminti savo seną knygą? Ar nenusivylėte ją perskaičiusi iš naujo? Ar šiandien rašytumėte kitaip?

– O aš jos iš naujo neskaičiau. Peržvelgiau tik tas vietas, kurias pažymėjo redaktorė, – knyga buvo dar kartą redaguojama. Leidykla klausė, ar noriu ką taisyti, keisti siužetą, bet aš prašiau viską palikti taip, kaip buvo. Ne dėl to, kad neva tobulai parašiau, nėra ką tobulinti, o todėl, kad nenoriu klastoti praeities.

Knygoje viskas likę taip, kaip buvo parašyta 2016-aisiais. Iš pradžių net viršelį norėjau pasilikti tą patį, bet dabar labai džiaugiuosi, kad knyga pasirodė su nauju veidu. Viršelis svarbus ne tik dėl to, kad pagal jį nemažai žmonių renkasi knygas, – jis yra tarsi pirmasis knygos puslapis: perskaitai jį ir jau su tam tikru lūkesčiu neri į istoriją. Naujas viršelis tarsi atjaunino knygą, pritaikė ją kitai paauglių kartai.

– Kaip manote, kodėl geros knygos nesensta?

– Pasaulio istorija rodo, kad žmogaus esmė mažai keičiasI. Eina šimtmečiai, bet žmogų domina tie patys dalykai: savęs paieškos, būties prasmės, teisybės, bendrumo ir meilės poreikis. Gera knyga yra knyga apie mane. Kitaip sakant, žmogus kiekvienoje knygoje ieško savęs. Neturiu galvoje, kad skaitytojas būtinai siekia susitapatinti su veikėju ar atpažinti pasakojimo laiką, vietas, tiesiog kažkas iš knygos turi ataidėti tavyje. Surezonuoti, kaip dabar mėgstama sakyti. Taigi, jei knygoje bus amžinų dalykų, ji nepasens.

Žmogus kiekvienoje knygoje ieško savęs.

– Pagrindinė romano herojė Algė nuolat bijojo nusivilti, svajoti jai, atrodo, daug saugiau. Ar paauglystėje taip pat jautėtės?

– Ko gero, taip. Pasaulis mano galvoje visada labiau patiko už realųjį.

– Vis girdžiu, kad šiandienos paaugliai nebenori, nebemoka, nebeturi laiko svajoti. Ką iš mūsų gyvenimo atima svajonės?

– Ir nori, ir moka, ir turi laiko. Nėra nesvajojančių paauglių. Bet susitarkime, ką vadinsime svajonėmis – ateities planus ar galimą rytojaus vakarėlio scenarijų. Vienos svajonės turi daugiau galimybių išsipildyti, kitos – jokių.

Svajonė yra tik pirmasis sudėtingo proceso etapas. Antrasis – imtis veiksmo. Tas svajones, kurios per ilgai užsilieka galvoje, mes vadiname tuščiomis, ar ne? Jos atima ryžtą, valią, augina nesėkmės baimę ir neleidžia žmogui bręsti. O tos svajonės, kurios gamina veiksmo energiją, yra kuo nuostabiausios, nemanau, kad jos atima. Jos duoda.

– Jūsų knygos personažas eidas – tobulybės įsikūnijimas, tai tarsi žmogus, kokį šalia norėtume turėti kiekvienas. Galvojau apie tai, kad gal kartais kitiems mūsų lūkesčiai yra per dideli? Ir dėl to mes nusiviliame? Ką apie tai sakė Platonas?

– Turite galvoje, kad mes reikalaujame iš šalia esančiųjų būti eidais ir taip keliaujame tiesiai į santykių pragarą? Ko nors laukti iš kitų yra kvaila. O, prisiminiau. Viename susitikime su paaugliais neuromokslininkė Urtė Neniškytė labai gražiai jiems paaiškino, kas yra laimė. „Laimė – tai realybė minus lūkesčiai“, – ji sakė. Tiksliau ir nepasakysi. Taigi neverta laukti, kol tavo kelyje pasitaikys eidas ir nušvies nykų gyvenimą savo spindulinga šviesa. Gal geriau pačiam stengtis tapti eidu? Kad kas nors tave sutiktų ir...

Svajonės, kurios gamina veiksmo energiją, yra kuo nuostabiausios.

O Platonas, kuris geranoriškai man paskolino savo terminą „eidos“, kalba apie grynąsias idėjas. Jei sakyčiau: įsivaizduokite gražią nosį, jūs ją įsivaizduotumėte, tarkime, riestą, o man graži nosis gal kumpa. Bet mūsų tikrovėje žmogus negali būti ir riesta, ir kumpa nosimi vienu metu, jis gali būti tik vienaip gražus.

Idėjų pasaulyje ir jūsų, ir mano grožio supratimas gali egzistuoti kartu kaip grožio „eidos“, visi grožiai kartu. Nestudijavau filosofijos, Platoną čia laisvai interpretuoju, mėgindama paaiškinti savo knygos idėją. Bet labai gražiai man skamba pats žodis „eidos“. Eidas. Beje, girdėjau, kad yra berniukas tokiu vardu. Viliuosi, tėvams įtaką padarė mano knyga, ne Platonas.

– Kaip kilo mintis apie tarpinį pasaulį? Išties, teorija apie ne vieną mūsų pasaulio matmenį egzistuoja. Galbūt jūs, kaip ir knygos herojė, esate atradusi savo knygą?

– Net nežinau, iš kur konkrečiai tie tarpiniai pasauliai atėjo. Neabejotinai iš knygų apie kokius keistesnius dalykus, įvairias religijas, iš pasakų ir mitų. Mano veikėja Algė gauna knygą „Trumpasis jungimas“, kurioje pateikta instrukcija, kaip pasikviesti draugą iš kito, geresnio pasaulio. Aš tokios knygos neradau, bet turbūt kiekvienoje skaitytoje ieškojau ir tebeieškau to aukštesniojo matmens.

– Jūsų knygoje, o ir daugelyje knygų paaugliams, močiutės vaidmuo labai svarbus. Ką turi močiutės, ko neturi mamos?

– Neįsivaizduoju. Niekada neturėjau nei močiutės, nei senelio. Esu vėlyvas vaikas, kai gimiau, seneliai jau buvo mirę. Taigi močiutę, kurią būčiau norėjusi turėti, man teko sukurti. Na, bet daugelis pažįstamų močiučių sako, kad jų vaikai užaugo savaime, o vaikaičius jos augina jau sąmoningai, negaili jiems dėmesio, meilės, palaikymo – to, kas, kaip rodo jų gyvenimo patirtis, yra žmogui svarbiausia.

– Jūsų romano veiksmas vyksta kavinėje. Kokią atmosferą kavinė kuria? Galbūt rašote kavinėse, kaip tai mėgsta daryti jauni žmonės?

– Kavines mėgstu. Daug keliauju po Lietuvą, oi, kokiose vietose esu gėrusi kavą ir su kokia publika (šypsosi). Man patinka stebėti žmones, klausytis, ką jie kalba, o kavinėse staliukai sustatyti labai arti. Vienas valgantis žmogus man atrodo vienišas, o vienas geriantis kavą – vienišius.

Gerą kavą tikrai turi gerti vienas, pasimėgauti, neatskiesti jos kalbomis. Taigi kavinė man ne biuras ir ne biblioteka, čia knygų nerašau. Negalėčiau ir dėl triukšmo, ir dėl to, kad blogai jausčiausi užimdama vietą to, kuris tikrai atėjo kavos ar užkąsti. Kai kur kavinės, mačiau, jau klijuoja ant durų lipdukus su perbrauktu kompiuteriu: kviečiame kavos, o darbui, mielieji, nuomokitės patalpas.

– Knygoje rašote: ypač ištikus bėdai kažkur dingsta visi tie, kuriuos laikei dorais žmonėmis. Ar esate pati tai patyrusi?

– Taip, yra buvę ir tokių dalykų. Bet paskui, kai bėda praeina, tie žmonės vėl atsiranda – kaip niekur nieko.

– „Sutikti eidą“ susirinko nemažai premijų, vos pasirodžiusios jūsų knygos iškart patenka į skaitomiausių ir perkamiausių knygų viršūnes. Ar tai jūsų, pedagogės, profesija leidžia taip gerai pažinti vaikų ir paauglių pasaulį?

– Viena vertus, taip, mokytojas yra arti vaikų ir paauglių, kita vertus, jei tai būtų pagrindinė kūrybos sąlyga, daugelis mokytojų rašytų knygas. Vis dėlto tarp rašytojystės ir mokytojystės yra vienas bendras dalykas – noras dalytis. Jau nedirbu mokykloje, bet dar būna – pamatau ką įdomaus, pirma mintis: reiks pasakyti mokiniams! Paskui tik susivokiu – kokiems mokiniams, tu nebeturi jų. Tada tuos gražius ir svarbius dalykus sudedu į knygą. Ir jie turbūt kažkaip suveikia.

– Rašyti pradėjote gana vėlai. Ar tai reiškia, kad visą tą laiką kaupėte patirtį, idėjas ir mintis, kurias norėtumėte perduoti viešai? Galbūt – net nesąmoningai?

– Nežinojau, kad rašysiu knygas, nemaniau, kad galiu. Dėsčiau literatūrą, tad buvau skaičiusi daugybę rašytojų biografijų – jie visi ir jos visos buvo ypatingi, ypatingos. Jų gyvenime įvykdavo stulbinamų sutapimų, netikėtų dalykų, iškildavo pranašiškų ženklų, kurie bylojo, kad štai šitam žmogui lemta kita dalia. O aš niekada niekuo neišsiskyriau, nebent bjauriu charakteriu (juokiasi).

Per daug buvau skaičiusi gerų knygų, kad galvočiau, jog ir aš galiu taip sukurti. Rašyti man patiko, bet rašyti sau, apie save. Rašymas buvo mano terapija ir prieglobstis. Tiesiog vieną kartą tokiai mažai mergaitei sukūriau pasaką – gimtadienio dovaną. Ją perskaitė daugiau žmonių. Tarp jų ir susijusių su literatūra. Sako, neblogai rašai, pabandyk sukurti dar ką nors. Pabandžiau. Štai tokia istorija. O kad į knygas sueina visos sukauptos idėjos ir mintys, tai juk taip, nė vienas rašytojas net norėdamas negali išsiginti savo patirties.