Ko verta svajonė apie užmiesčio namą...

Vertinant ekologijos požiūriu, namas užmiestyje yra vienas neidealiausių gyvenimo modelių. Ypač tokiame užmiestyje, kokie formuojami šalia daugelio didžiųjų Lietuvos miestų – skubotai, atsainiai, be jokios aiškios koncepcijos, su menkai išplėtota ar beveik neišplėtota infrastruktūra... Statistinis lietuvis, perskaitęs pirmąsias šio straipsnio eilutes, tik patraukytų pečiais. Ir kas gi čia neekologiška? Juk užmiestyje nėra smogo, grynas oras, vaikai turi daug erdvės žaisti. Dėl grynesnio oro – tiesa. Bet pagalvokime, kokia tikroji to gryno oro kaina.

Ar verta svajoti apie užmiestį? 

Pažvelkime į svajonių gyvenvietes kitu žvilgsniu. Jei gyvenate užmiestyje, vadinasi, greičiausiai turite namą. Turbūt gana erdvų, jame kambarių daugiau nei šeimoje narių. Šį ploto perteklių ekologiško gyvenimo būdo šalininkai pavadintų tiesiai šviesiai – nenaudingu. O juk jam įrengti sueikvota nemažai medžiagų. Dargi šaltasis sezonas mūsų krašte netrumpas – tai reiškia, kad tą plotą reikia šildyti. Nesvarbu, kokią energijos rūšį naudojate (dujas, elektrą, malkas), viena yra aišku: brangius Žemės išteklius beprasmiškai leidžiate į orą.

Dėl ko visa tai? Dėl prestižo? Ar jis tikrai to vertas? Mes, lietuviai, regis, kenčiame nuo nesuvokiamo didybės sindromo. Nors pagal ekonomikos lygį toli gražu Europoje nepirmaujame, pagal vienam gyventojui tenkantį gyvenamąjį plotą Europos Sąjungoje esame lyderiai... Ir nesvarbu, kad dėl nenaudingai  pastatyto ploto bankai mums mauna paskutines kelnes ir jame jaučiamės vienišesni nei laimingi. Norime turėti, ir taškas. Šiuo požiūriu esame išties neekologiška tauta.

Antrasis užmiesčio būsto minusas – nemaži atstumai nuo strategiškai svarbių taškų (darboviečių, vaikų ugdymo įstaigų, pramogų ir pan.). Iš užmiesčio visas tas vietas pasiekti ekologiškais būdais – pėsčiomis, dviračiu, troleibusu – vargiai įmanoma. Lieka automobilis. Jei norite neatitrūkti nuo miesto gyvenimo, su vienu kažin ar išsiversite. Kad nereikėtų gaišti laiko derinantis su antrąja puse ir visur spėtumėte, teks pirkti antrą. Ką gi tai reiškia? Kad ne tik neekonomiškai eikvojate brangų kurą ir švaistote šeimos biudžetą, bet ir teršiate aplinką debesimis išmetamųjų dujų. O kur dar automobilių eksploatacija. Juk kiekvienam automobiliui reikės atskirų komplektų padangų, detalių, tepalų ir pan. Visa tai su ekologija nė iš tolo nepakeliui.

Lietuva dar turi šansų pasikeisti

Ar Lietuvoje būtų įmanoma kurti ekologiškas gyvenvietes ar net ištisus miestus? Be jokios abejonės! Reikia tik vienos svarbios sąlygos: iš esmės pakeisti požiūrį ir savo ego nustoti tapatinti su gyvenamuoju plotu. Jei kurdami namus prestižą matuotume ne pagal tai, kiek juose kvadratų, kiek „pripumpuota“ technikos ir dizaino elementų, o pagal tai, kiek jie ekonomiški ir draugiški aplinkai, mūsų gyvenimo kokybė akivaizdžiai pasikeistų. Gaila pripažinti, bet iki tokio sąmoningumo mūsų tautai dar toli. Žinoma, ekologines gyvenvietes kuriančių bendruomenių pamažu randasi, bet kol kas visuomenė jas vertina labiau kaip ekscentrikų, o ne pažangaus mąstymo žmonių sambūrius.

Kažkodėl daug kam atrodo, kad gyventi pagal ekologijos principus įrengtuose namuose turėtų būti nepatogu ir pareikalautų pernelyg daug pastangų. Iš tikrųjų viskas yra kitaip. Ir šioje srityje nereikia iš naujo išradinėti dviračio. Jis jau seniausiai išrastas. Toli žvalgytis nereikia. Ekonomiško (taip pat ir ekologiško) gyvenimo modelis jau seniausiai veikia Skandinavijos šalyse, Vokietijoje. Ten ši sistema buvo pradėta diegti dar tada, kai plačiajai visuomenei jokia ekologija nerūpėjo.

Apsižvalgykime aplinkui

Pirmiausia reikėtų pastebėti, kad daugeliui pažangiųjų šalių puikiai veikiančias ekologines bendruomenes sukurti pavyko tik dėl to, jog žmonės solidariai ir, svarbiausia, savo noru būrėsi į bendruomenes ir glaudžiai bendradarbiavo. Ne veltui egzistuoja posakis „vienas lauke ne karys“. Galite turėti pačią nuostabiausią gyvenimo koncepciją, bet, jei kaimynai bus nusiteikę priešingai, visi geri jūsų ketinimai eis šuniui ant uodegos. Taigi pirmoji galimybė pradėti keisti savo gyvenimą – ieškokite bendraminčių.

Arba... savo idėjas propaguokite taip, kad jos užkrėstų kitus. Būtent taip padarė vienas britas. Ko gero, visi Londono rajono Kambervelio gyventojai jums galėtų parodyti, kur gyvena Donnachadh'as McCarthy. Kuo jis toks ypatingas? Šis žmogus nutarė gyventi taip, kad minimaliai kenktų aplinkai ir sunaudotų kuo mažiau gamtos išteklių. Jo namuose nerasite televizoriaus, šaldytuvo, mikrobangų krosnelės ir kitokių vadinamųjų modernaus gyvenimo atributų. Nedidelį elektros kiekį, kurio reikia, pagamina vėjo malūnėlis. Karštu vandeniu vyriškį aprūpina saulės kolektorius, o tualetui ir kitoms buitinėms reikmėms naudojamas specialiai įrengtais vamzdžiais atitekantis lietaus vanduo. Šaltuoju sezonu dviaukštį namą D. McCarthy šildo vienintele malkomis kūrenama nedidele krosnele. Šildymo sistema sukonstruota taip, kad maksimaliai teiktų šilumos ir neterštų aplinkos, nes pro kaminą rūksta išvalyti dūmai. Neturi šis žmogus ir automobilio. Visur, kur reikia, nukanka dviračiu, pėsčiomis ar metro. Įdomiausia, kad kaimynystėje atsiranda vis daugiau šių idėjų sekėjų. Ir tai yra akivaizdus pavyzdys, kad visi galime keistis – tereikia entuziazmo.

Ateities miestas

Visgi pavieniai sektini pavyzdžiai tėra lašas jūroje. Pasak ekologų, maksimali nauda būtų pasiekta, jei žaliosiomis idėjomis persiimtų ištisi miestai. Ir tai tikrai ne utopija. Veikiau ateities vizija. „Jei norėsime šioje planetoje ne tik išlikti, bet ir harmoningai gyventi, teks keisti gyvenimo būdą“, – sako ateities miestų projektuotojai. Pasak jų, didmiesčiuose įdiegti ekologišką gyvenimo būdą lengviausia, nes čia telkiasi daugiausia gyventojų. Prognozuojama, kad miestiečių ir toliau daugės. Taigi terpė idėjoms skleisti labiau nei palanki. Aišku, naujojo miesto idėjos pasitvirtins tik su sąlyga, kad viskas bus tvarkoma labai racionaliai.

Kaip turėtų atrodyti žaliasis miestas? Pirmiausia jis turėtų plėstis ne į plotį, o į aukštį. Architektai neabejoja, kad puikias, harmoningas gyvenamąsias erdves galima sukurti ir nenaudojant naujų  žemių. Gyvenamieji būstai turėtų būti nedideli, bet labai kompaktiški – kad kiekviena erdvė turėtų aiškią paskirtį. Naudojant modernias medžiagas ir tinkamai tokius namus apšiltinus, jų beveik nereikėtų šildyti. Žinoma, turėtų būti maksimaliai naudojama ir saulės energija bei lietaus vanduo.    

Sakysite, o kaipgi dėl oro? Juk tokiame knibždėlyne žmonės imtų dusti nuo smogo. Nesijaudinkite, pagalvota ir apie tai. Smogo neliktų, nes tokiuose miestuose būtų atsisakyta automobilių. Viena, nebūtų vietos kur juos laikyti, antra, kam tas automobilis, jei darbą, mokyklas, darželius galima pasiekti per kelias minutes, o į tolimesnes miesto zonas greitai ir patogiai nugabena metro. Kad oras būtų dar grynesnis, tokiuose ateities didmiesčiuose kur tik įmanoma numatyta įrengti žaliųjų zonų. Juk augalai gali augti ne tik parkuose, bet ir ant namų sienų, stogų. Tad naujasis didmiestis turėtų skendėti žalumoje ir būti be automobilių.

Reikėtų pridurti, kad šioji vizija jau materializuojama Amerikos didmiesčiuose. Čikaga, Los Andželas ir ypač Niujorkas pamažu, bet tikslingai įgyvendina protingos plėtros programą. Pastarasis dangoraižių miestas netgi paskelbė specialią 127 žingsnių programą, pagal kurią per artimiausią dešimtmetį numatoma patobulinti viešojo transporto sistemą, miesto centre kiek įmanoma riboti automobilių eismą, įrengti kuo daugiau naujų žaliųjų zonų, pasodinti milijoną medžių. Perspektyvos gražios, tiesa?

Atlernatyvūs gyvenimo būdai

Pasaulyje egzistuoja pačių įvairiausių bendruomenių, propaguojančių kitokį gyvenimo būdą nei gyvenama dauguma.
Kaip žinia, esama gana radikalių bendruomenių, kurios nukerta visus ryšius su civilizacija, kuriasi atokiose vietovėse ir gyvena vien tuo, ką patys užsiaugina ir pasigamina.

Ekologiškai ar bent jau ekologiškiau įmanoma gyventi ir neatsiribojus nuo visuomenės. Pastaruoju metu ypač populiarėja judėjimas pavadinimu naujasis urbanizmas. Tai vadinamasis gyvenimo modelis „kaimas mieste“. Amerikoje, kur šis judėjimas atsirado, jau yra įsikūrę beveik tūkstantis naujojo urbanizmo bendruomenių. Šios bendruomenės dažnai kuriasi apleistuose rajonuose ir prikelia juos naujam gyvenimui, apželdina, sutvarko infrastruktūrą. Tai tarsi kompaktiški autonomiški miesteliai didmiesčių viduryje. Čia viskas sukurta taip, kad būtų pasiekiama pėsčiomis. Asmeninių automobilių žmonės neturi. Jei reikia nukakti kur nors toliau, juos nuomojasi. Tokiose bendruomenėse žmonės glaudžiai bendrauja tarpusavyje, prižiūri vieni kitų vaikus, renkasi į bendras vakarienes ir pan.

Naujojo urbanizmo pavyzdžių nestinga ir Europoje. Ko gero, vienas žinomiausių yra Vokietijoje, Freiburgo priemiestyje Vaubane. Buvusio prancūzų karinio poligono vietoje 2006 metais pastatytas Vaubanas tapo pačia tikriausia įžymybe. Į miestelį nuolat atvyksta turistų, smalsaujančių, kaip galima išsiversti be automobilių, kaip gyvena ekologiška bendruomenė.