Kodėl kai kurie žmonės nenori vaikų?
Padovanoti pasauliui naują žmogų, stebėti, kaip jis auga, būti neatskiriama šio proceso dalimi – tai tikrai nuostabi gyvenimo patirtis. Tačiau yra manančiųjų, kad vaikas – visiškai nebūtina jų gyvenimo programos dalis ir kad patirti visapusišką laimę galima ir be vaikų.
Childfree – judėjimas, siejantis vis daugiau porų
Anksčiau neturintieji vaikų būdavo vadinami bevaikiais, ir paprastai šį žodį aplinkiniai tardavo su aiškiai juntama užuojautos gaidele. Bevaikystę anuomet galėjai pateisinti tik nevaisingumu arba negalėjimu išnešioti ir pagimdyti kūdikio dėl medicininių priežasčių. Taigi moterys gimdydavo pirmiausia todėl, kad taip reikėjo, taip buvo priimta, niekas net nesusimąstydavo apie kitokias galimybes. Nebuvo jokio kito kelio, kaip tik baigti mokyklą, vėliau – technikumą, institutą, tada ištekėti ir pagimdyti, tuomet auklėti... Aišku, ir anais laikais atsirasdavo žmonių, kurie savo noru atsisakydavo vaikų, tačiau tai būdavo retenybė, išimtis, niekas tuo garsiai nesigirdavo. Šiais laikais žmonės neretai patys apsisprendžia neturėti vaikų. Jiems apibūdinti netgi sukurtas angliškas terminas childfree (neturintis vaikų – angl.). Šie žmonės aplinkiniams nori pasakyti – esame laisvi nuo vaikų, paprasčiausiai nepageidaujame jų turėti.
Kodėl jie nori būti vieni?
Moterys, apsisprendusios neturėti vaikų, išvardys tūkstantį ir vieną priežastį, dėl ko neverta gimdyti vaikų: pradedant sugadinta figūra, būtinybe atsisakyti mėgstamos veiklos, baigiant nenoru atžalą auginti skurdžioje ir perpildytoje planetoje. Tokios moterys mano, kad dėl vaikų atsiranda antsvorio, sumažėja jų intelektualiniai gebėjimai, blogėja gyvenimo kokybė ir t. t. Nors psichologai mano, kad už nenoro (kartais ir baimės) turėti vaikų gali slypėti ir kur kas sudėtingesnės socialinės bei psichologinės priežastys.
Psichologinės priežastys. Tai gali būti baimė nesusidoroti su atsakomybe arba apskritai gyvenimo sunkumų baimė. Psichologų nuomone, didelės įtakos gali turėti nekokie santykiai su motina, dėl kurių motinystė apskritai įsivaizduojama kaip neigiamas reiškinys. Jei, tarkime, motinai nuolat tekdavo nertis iš kailio, kad uždirbtų pinigų pragyventi, jeigu būdavo sunku aprūpinti vaiką, o ji nuolat priekaištaudavo: „Geriau jau apskritai nebūčiau tavęs gimdžiusi – vienos kančios dėl tavęs“, – tuomet visai nekeista, kad dukrai motinystė asocijuosis tik su neigiamomis emocijomis. Jai atrodys, kad pagimdyti vaiką – tai pasmerkti save tokiam pat niūriam ir be prošvaisčių gyvenimui, kokį buvo priversta gyventi motina.
Socialinės priežastys. Dabar labai daug kalbama apie tai, kad baigia sugriūti santuokos institucija, ir tai iš tiesų gana teisingi žodžiai. Apsikeisdami žiedais sutuoktiniai jau nebemano susisaistantys su antrąja puse visam gyvenimui. Išsiskirti labai paprasta – tai yra įstatymiška ir, kas taip pat labai svarbu, socialiai priimtina. Dauguma moterų santuokoje nesijaučia stabiliai, saugiai, ir tokiomis sąlygomis noras gimdyti tiesiog atsitraukia į antrą planą. Žinoma, nestabili ekonominė situacija taip pat turi įtakos – kuria visuotinę depresinę aplinką, ne itin palankią ryžtis turėti vaikų. Krizės laikais daugelyje šeimų turi būtinai dirbti du, kadangi vienam uždirbti tiek, kad pakaktų išlaikyti visą šeimą, neįmanoma. O susilaukti vaiko reiškia, kad vienas maitintojas iškrenta iš rikiuotės... Aišku, gali kalbėti, kad štai karo laikais ar po karo sąlygos buvo dar blogesnės, tačiau žmonės vis tiek gimdė. Viskas taip, tačiau yra vienas gana didelis skirtumas: tada žmonės turėjo didžiulę viltį, kad viskas, kas blogai, jau baigėsi arba greitai pasibaigs, o toliau gyvenimas tik gerės. Dabar dauguma žmonių tuo netiki. Žmonės nebesugeba matyti savo ateities, tuo pačiu joje nemato ir savo vaikų. Galbūt tai ir sukuria prielaidas apsispręsti neturėti vaikų – kuo toliau, tuo bus blogiau, ateities nėra, vadinasi, reikia spėti dabar pagyventi iš peties, patirti visus galimus malonumus, neskiriant jėgų ir energijos tam, kas tikriausiai neturi jokios ateities?
Tai laikina ar praeina?
Dauguma apsisprendusiųjų bevaikystei laikui bėgant liaujasi tokie būti – kai kurie tiesiog užauga, subręsta, kiti pasiduoda visuomenės spaudimui, o dar kiti savo požiūrį pakeičia po kokių nors gyvenimo kataklizmų. Tačiau yra ir tokių, kurie savanoriškai bevaikystei lieka ištikimi visą gyvenimą. Ir nors žodžiais jie teigia, kad nė lašelio nesigaili dėl savo pasirinkimo, niekas nežino, kas jų sielose vyksta iš tiesų. Viena moteris, kadaise sąmoningai pasirinkusi bevaikystę, sulaukusi šešiasdešimties metų ir jau palaidojusi savo vyrą, prasitaria: „Taip, kartais suspaudžia širdį – kas bus, jei susirgsiu ir nebegalėsiu atsistoti? Kita vertus, draugė turi ir vaikų, ir anūkų, tačiau taip pat nėra tikra, kad prireikus atsiras, kas paduoda stiklinę vandens...“ Akivaizdu, kad ginče neturėti ar neturėti vaikų teisiųjų nėra ir negali būti, o ir pats ginčas yra visiškai beprasmis. Nors, atvirai kalbant, abi pusės labai mėgsta aiškinti savo gyvenimo tiesas... Kyla klausimas – argi žmogus, iš tiesų būdamas tikras dėl savo pasirinkimo, ieškos tų, kurie mąsto kitaip, ir aiškins, kodėl jie yra neteisūs? Ir ar iš tikrųjų laimingas žmogus ieškos patvirtinimo, kad viską padarė teisingai?