Kodėl mus traukia tatuiruotės?
Nemažai jaunų moterų turi bent mažytę, o, pasidariusios vieną, nenurimsta – nori dar. Kodėl mus taip traukia tatuiruotės, aiškina psichologas Kirby Farrellas.
Taigi, kas tai – priklausomybė ar siekis pagražinti savo kūną? Psichologas sako, kad tatuiruotė pirmiausia – menas. O bet kokia meno rūšis puošia mūsų gyvenimą, suteikia jam prasmės. Tatuiruotė traukia aplinkinių žvilgsnius, o tai pakelia savivertę. Mes jaučiamės patenkinti, kad dalijamės su kitais savo grožio suvokimu.
Tačiau yra problema. Ne kiekvienas meno kūrinys tobulas ir ne visiems jis kelia susižavėjimą. Ateina metas, kai tatuiruotė tampa įprasta ne tik mums, bet ir aplinkiniams. Be to, keičiasi ir tatuiruočių mados – vakar gal buvo madingi hieroglifai, o dabar – gėlės, širdelės ir drugeliai. Arba atvirkščiai. Galbūt ištatuiruota buvusio mylimojo vardo pirmoji raidė mums iki šiol kelia skausmą, o mylimasis – jau kitas. O kartais tatuiruotė tiesiog nusibosta – jei daryta paauglystėje, dabartiniu požiūriu ji – tiesiog naivi.
Ateina momentas, kai tatuiruotė nebedžiugina – tampame jai abejingi arba ji ima nervinti.
Šaip ar taip, ateina momentas, kai tatuiruotė nebedžiugina – tampame jai abejingi arba ji ima nervinti. Prisimename, kokią gerų emocijų audrą ji sukėlė, vos atsiradusi ant mūsų kūno, ir norime tas emocijas patirti vėl. Taigi, pats paprasčiausias būdas išgyventi tą euforiją – pasidaryti naują tatuiruotę. O paskui – dar vieną...
Yra žmonių, kurie tampa savotiškai priklausomi nuo tatuiruočių – išsitatuiruoja kone visą kūną. Jie, psichologo požiūriu, grožį suvokia kaip kažką apčiuopiamo, o ne kaip dvasinį išgyvenimą. Tokie žmonės ypač priklausomi nuo aplinkinių nuomonės, stengiasi padaryti įspūdį.
Yra teorija, kad, darant tatuiruotę, organizme padaugėja endorfinų ir adrenalino, taigi savotišką vaidmenį čia vaidina ir neurofiziologija, tačiau daug kas priklauso ir nuo žmogaus. Skirtingi žmonės skirtingai reaguoja į gyvenimiškus įvykius, juk vieniems vizitas pas odontologą – įprastas dalykas, kitiems – dramatiškas išgyvenimas. Vieni bijo paties tatuiruočių darymo proceso, skausmo, kitiems jis – tiesiog niekis, palyginus su piešiniu ant kūno, kuriuo vėliau galės didžiuotis.
Kartais žmonės (kaip bebūtų keista) darosi tatuiruotes tam, kad išgyventų skausmą. Skausmingi išgyvenimai juos tarsi kilsteli savo ir kitų akyse, jie pasijunta stipresni. Prisiminkime viduramžių šventuosius, plakdavusius save ir aukštinusius kūno kančias, bet galima pavyzdžių neieškoti taip toli – yra moterų, kurios dėl grožio gali iškentėti bet ką: pradedant skausminga bikinio zonos depiliacija vašku, baigiant nuolatinėmis plastinėmis operacijomis.
Net ir tie, kurie bijo skausmo, kartais ryžtasi tatuiruotėms, nes taip tarsi „išeina iš komforto zonos“, įrodo, kad gali būti stiprūs: tiek savo, tiek aplinkinių akyse. Tačiau tokia patirtis kelia pasitenkinimą tik tol, kol jūs prisimenate, ką iškentėjote, kad šis žavus delfinukas atsidurtų ant jūsų čiurnos, ir kol aplinkiniai žavisi ir giria jūsų tatuiruotę. Palaipsniui emocijos tampa nebe tokios ryškios, o tatuiruotės reikšmė irgi priblėsta.
Itin originalių tatuiruočių savininkai bent jau jaučiasi išskirtiniai, tačiau tie, kas pasiduoda kintančios tatuiruočių mados šauksmui, ilgainiui nusivilia: tokių, kaip jis ar ji – šimtai, taigi, tatuiruotė nėra tokia originali, kaip kadaise atrodė.
Mes kasdien taikomės prie besikeičiančio gyvenimo, o menas – vienas iš adaptacijos instrumentų. Tik tiek, kad šiuolaikinis menas susijęs su besikeičiančiomis madomis: mados vyrauja ne tik interjero dizaine, bet ir tapyboje ar poezijoje, o vydamiesi mados vėjus kartais patenkame į šabloniško grožio spąstus. Sunku atsispirti reklamai ir svetimai nuomonei.
Deja, gyvename stereotipų amžiuje – kasdien gauname dozę stereotipų iš interneto ar televizijos, mes labiau susirūpinę virtualių draugų „laikais“ socialiniuose tinkluose nei realiais santykiais, kuriuos galime išsaugoti. Taigi, pasidarydami eilinę tatuiruotę, mes bandome save įtikinti, kad atrodome šiuolaikiškiau ir gražiau, pamiršdami, kad tai tik paviršutiniškas grožis. Širdyje žinome, kad tikrasis gožis – giliai viduje, bet vis vien vadovaujamės nuostata, kad kažin ar kas šiais laikais turės laiko ir noro jį „atkapstyti“.