Su vaikinu draugaujame pusantrų metų. Kartu negyvename arba, galima sakyti, jog gyvename pusiau, tačiau praleidžiame daug laiko kartu (po kelias dienas ar savaites). Santykių pradžioje, kaip ir pas visus, viskas buvo tobula. Dėmesys iš jo pusės, gražūs žodžiai, apkabinimai ir pan. Vėliau, „drugeliams pilve“ nurimus, jis šiek tiek atšalo. Iš pradžių teisinosi tuo, kad mokslai, diplominis. Buvau ir esu supratinga. Pralaukiau tą etapą.
Net nežinau, kur bėda. Esmė ta, jog iš jo elgesio matau, kad jam rūpiu, tačiau kartais, toks jausmas, kad jis būna su manimi tik dėl to, kad patogu arba kad pripratęs. Susipykus kartą net pareiškė, jog nežino, ar myli mane kaip savo moterį ar kaip draugę. Pašnekam apie apsigyvenimą kartu, keliones artimiausiu metu. Bet vis tiek, jausmas, kad aš jam nebeįdomi arba jog jis nuo manęs pavargo, neapleidžia. Klausiau jo šito. Sakė, jog jeigu jam būtų su manimi blogai – tiesiog nebūtume kartu, jog per tiek laiko turėjau suprast, kad jis nori būti su manimi. Kaip ir minėjau, kartais nesuprantu jo elgesio.
Vieno konflikto metu jis pareiškė, kad keisčiau tam tikras savo būdo savybes, kurios jam nepatinka arba kitaip bus viskas baigta. Mane toks pareiškimas šokiravo. Juk šitą žmogų myliu, stengiuosi daryt viską, kad jam būtų su manimi gerai, kad būtų laimingas. Jo netekti man būtų pasaulio pabaiga. Ir žinoma, aš stengiuosi tas blogąsias savybes šalinti. Stengiuosi visomis jėgomis. Stengiuosi būt tokia, kokia buvau santykių pradžioje, kokia jam ir patikau.
Visu šiuo įtemtu laikotarpiu tapau labai jautri. Vos pasako piktesnį žodį – puolu į ašaras. Vos apsipykstam – prisigalvoju, kad dabar jau viskas, skirsimės, negaliu susikaupti darbe, ašaros liejasi pačios. Ir viskas dėl to, jog man siaubingai skaudu, kad nežinau, ką iš tiesų tam žmogui reiškiu, ar jis būna su manimi tik dėl jam žinomų priežasčių. O jis man reiškia viską.
Per tą laikotarpį „myliu“ girdėjau tik santykių pradžioje. Visada tik aš pareiškiu, kad pasiilgau, kad myliu, kad jis man svarbus, rūpinuosi juo, pasidomiu, kaip sekėsi, kaip praėjo diena ir t.t. Iš jo pusės man to trūksta. Taigi, iš vienos pusės, atrodo, kad turėčiau nerimauti dėl santykių. Iš kitos – tam tikri jo veiksmai parodo (arba man taip rodosi), jog viskas gerai. Ką daryt – neįsivaizduoju. Tiesiog norėčiau, kad pasikeistų dabartinė situacija. Ta nežinia, kaip yra viskas iš jo pusės ir kaip bus toliau, mane tiesiog žudo. Visokeriopai. Diana.
Norite pasitarti? Savo klausimus siųskite gyvenimoskonis@zmones.lt
Sveiki, Diana. Šis laiškas kelia labai daug klausimų, kurie reikalauja nuodugnesnio tyrinėjimo. Akivaizdu, kad problema yra ne vien tame „kodėl vaikinas nerodo savo jausmų, nesako gražių žodžių“. Problemos yra kur kas gilesnės, kurių neįmanoma nei suprasti, nei išspręsti šio laiško pagalba – reikia, kad abu apsilankytumėte pas psichologą. Atsakant labai paviršutiniškai, vaikinas jaučia nepasitenkinimą santykiais, tačiau savo jausmus išsako labai rezervuotai. Jie prasiveržia konfliktinėse situacijose, o tai rodo, kad viduje vaikinas išgyvena nepasitenkinimą santykiais, apie kurį nekalba, negatyvius jausmus slopina, kaupia.
Kodėl taip vyksta – nežinia. Tuo tarpu jūs jaučiate nerimą, turite įtarimą, kad jūsų santykiai nėra tvirti, kad vaikinas nejaučia jums stiprių jausmų. Tokių, kokius jaučiate jam jūs. Kokios to priežastis – tai taip pat lieka užkulisiuose. Todėl nieko nebelieka, tik nukreipti jus konsultacijai pas porų specialistą, kad jūs pajėgtumėte labiau suprasti vienas kitą.
Dainininkų VILIAUS ir VIOLETOS TARASOVŲ komentaras
Laimingai vedęs vyras mano, kad kalbėti moteriai apie jausmus būtina. „Ir moteriai malonu, ir santykiuose darna būna visuomet, kai rodai dėmesį, išlieji savo jausmus. Jei savyje laikai, tai ir barniai, ir visokie kiti dalykai paskui išlenda, – sako Vilius. – Galbūt daugumai vyrų sunku kalbėti apie jausmus. Nors dabar atėjo tokie laikai, kai po truputį vyrai su savo moterimis pradeda daugiau kalbėti. Ne tik savo žmonai, bet ir visoms ankstesnėms draugėms sakydavau komplimentus, kalbėdavau apie savo jausmus. Galbūt todėl, kad esu ekstravertas, nieko nemėgstu laikyti savyje“.
Violeta patvirtina, kad juodu su vyru labai daug kalbasi ne tik apie jausmus, bet aptaria ir problemas. „Man būtų žiauriai sunku gyventi su intravertu. Man atrodo, kad šalia tokio nenustygčiau vietoje ir nuolat klausinėčiau – kas, kaip, kodėl? Man jo atsakymo „viskas gerai“ tikrai neužtektų. Tada galvočiau: „Kas jam netinka ar nepatinka?“. Net valgydamas mylimos moters paruoštą maistą vyras neturėtų abejingai, be jokio entuziazmo išlementi „skanu“, moteris iškart pajus, kad kažkas ne taip“, – sako dainininkė.
Pasak laimingai ištekėjusios moters, kai vienas iš poros yra užsisklendęs savyje, tarp vyro ir moters atsiranda siena. „Manau, kad aš ilgai neiškęsčiau šalia tokio tylenio, juk aš esu mėgėja paplepėti. Skaičiau, kad labai dažnai vyrai savo moteriai pasako: „Jei esu su tavimi, vadinasi viskas gerai ir kam čia šnekėti?“. Manau, kad taip nutinka dėl vyrų ir moterų skirtumų. Mes juk esame tokios pleputės, o jie žodžiais nesišvaisto, juos neva reikėtų suprasti ir be žodžių. Tačiau esu įsitikinusi, kad kiekvienam reiktų susirasti tinkamą antrąją pusę. Jei tau nepatinka, kad vyras apie savo jausmus nešneka, vadinasi, reikia keisti vyrą“, – žodžių į vatą nevynioja Violeta.
Situaciją aptarė žurnalo „Laima“ konsultantė, psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos centro „InVito“ vadovė Marija Vaštakė, www.psichologo-konsultacija.lt