Kodėl negalima smarkiai gedėti mirusiųjų?

Pirmiausia svarbu suprasti, kad ši riba, ši galimybė arčiau prisiliesti prie išėjusiųjų pasaulio yra ne tam, kad savo norais, kančia ar negebėjimu susitaikyti temptume mirusį žmogų atgal pas save. Tokių ketinimų dažnai turi asmenys, nesugebantys priimti mirties, mylimo žmogaus pasitraukimo iš šio pasaulio. Nenutrūkę ryšiai su mirusiuoju, kančia ir begalinis jo ilgėjimasis trukdo į kitą būvį perėjusiai mirusiojo sielai eiti savo keliu, neleidžia atitrūkti ir verčia kankintis užstrigus dviejų pasaulių sąsajos riboje. Be to, toks elgesys itin žalingas ir pačiam gyvajam: jis praranda labai daug energijos, kuri, nenutraukus sąsajos su mirusiuoju, teka iš jo. Gyvasis silpsta, jam trūksta jėgų, stiprėja ligos ir negalavimai, prarandama prasmė ir motyvacija kažką veikti, daryti ir siekti.

Tai ypač žalojantis ryšys, kuris, kalbant ezoteriniais terminais, reiškia nekrotinį ryšį, jungtį su anapilin išėjusiu asmeniu.

Toks ryšys gali atsirasti dėl vienos ar kitos pusės veiksmų, t. y. ir dėl likusiojo gyventi veiksmų arba dėl mirusiojo energinių manipuliacijų. Gyviesiems ypač sunku atsisveikinti su mirusiu mylimu žmogumi, juk gyvenimo metu buvo kurta daug planų, puoselėti dideli lūkesčiai... Ir štai, netikėtai žmogui pasitraukus iš šio pasaulio, visa tai lieka. Gyvasis vis dar prisimena kartu brandintas svajones, planus, jis vis dar kuria ir įsivaizduoja jas taip, tarsi tai būtų. Širdgėla ir emocinė krizė, kuri dažnai lydi tokius praradimus, sukuria ypatingą vibracinį kodą, kuris nusidriekia mirusiojo link, sujungdamas gyvąjį ir mirusįjį energiniu ryšiu, jungtimi. Šia jungtimi, kaip jau minėjau, energijos tėkmė būna vienpusė, t. y. iš gyvojo į mirusįjį. Gyvasis savo energija bando kompensuoti mirusiojo energijos praradimą, pildo jį savo meile, lūkesčiais, kančia... Mirusysis, praktiškai nebeturėdamas galimybių tai nutraukti, yra pririšamas ir laikomas erdvėje, kuri dažnai vadinama tarpine zona, tylos zona, perėjimo koridoriumi.

Štai taip dvi sielos, tik viena vis dar esanti gyvųjų pasaulyje, o kita – jau mirusiųjų, susikibusios laiko viena kitą. Minėtoje situacijoje gyvajam nėra jokio džiaugsmo, jokios kompensacijos ir pagalbos. Jis tik praranda daug gyvybinės energijos, silpsta visi energiniai jo kūnai, netrukus ligos ir įvairūs negalavimai pradeda alinti nebeatsigaunantį fizinį kūną. Be to, galvoje atsiranda labai tamsių minčių apie išėjimą, apie tai, kad šiame pasaulyje vien kančia, skausmas ir praradimai. Gali sapnuotis sunkūs, tamsūs sapnai su įvairiomis tamsos pasaulių būtybėmis, monstrais, atgyja vidiniai demonai, kiekviename žmoguje slypinčios baimės, kurios, jausdamos artėjantį anapusinį pasaulį (juk gyvasis kaip tik ten traukiamas), vis stipriau reiškiasi. Žmogus dažniau galvoja apie mirtį, lanko kapus, mąsto apie pasitraukimą iš šio pasaulio. Dažnesni tampa įvairūs psichiniai išgyvenimai, paūmėja psichinės ligos, nervų sistemos sutrikimai. Žmogus nyksta, itin sparčiai prastėja viso jo organizmo būklė, nors dažnai net nenustatoma konkreti negalavimų priežastis.

Tokius energinius ryšius įvairiomis praktikomis padeda nutraukti dvasininkai. Kartais pagelbsti už mirusįjį laikomos mišios. Kunigo ir visų į mišias susirinkusiųjų bendros maldos ir prašymai geba sukurti gana stiprias vibracijas, kurios skrieja į pagalbą, bandydamos išlaisvinti gyvąjį ir paleisti mirusįjį. Mišių ritualo metu kviečiami įvairūs pagalbininkai, angelai, prašoma Aukščiausiųjų jėgų pagalbos ir užtarimo, skelbiamos tikėjimo tiesos... Priklausomai nuo tokį mišių ritualą atliekančio kunigo pasišventimo, nuo susirinkusiųjų ir mišiose dalyvaujančių žmonių susikaupimo ir pastangų, kad prašymai ir maldos pasiektų tikslą, nuo jų pasiruošimo tikėti prašomais stebuklais, įvyksta arba ne galutinis išlaisvinimas. Kartais prireikia mišias kartoti daug kartų, kol šis išsilaisvinimas įvyksta. Paprastai kunigai, matydami artimųjų širdgėlą dėl išėjusio žmogaus, suvokdami, kad savo prisirišimu jie gali stabdyti mirusiojo sielos kelionę, taip pat rūpindamiesi dėl likusiųjų gyventi asmenų, siūlo ir skatina tokias mišias atlikti kas mėnesį. Gaila, kad daugelis dabar jau nebesupranta jų prasmės, negali pajusti ir įvertinti mišių metu vykstančių procesų energinėje plotmėje ir tiesiog numoja į tai ranka. Senosios tikėjimo tiesos tolsta, o naujų paaiškinimų, kaip ir kas vyksta tokių procesų metu, žmonės nebegauna. Tad dažnai jie ieško kitų išsilaisvinimo kelių arba nuolankiai priima tą jiems atsiradusią kančią kaip neišvengiamą.

Vėlinių dieną ir naktį nesiimkite jokių ritualų, nebandykite susisiekti su mirusiaisiais, per daug nekalbėkite apie juos, nešaukite jų vardų. Tiesiog ramiai uždekite mirusiesiems žvakelę, palinkėdami jiems eiti savo Šviesos keliu, ir palikite juos mirusiųjų pasauliui...

Nenutraukus tokio nekrotinio ryšio, arba jungties, su anapilin išėjusiu žmogumi, gyvojo asmens gyvenimo kokybė labai prastėja. Priklausomai nuo tokio ryšio stiprumo, kartais užtenka pusmečio, kad likęs gyvasis iš paskos mirusiajam išeitų iš šio pasaulio. Kartais tai trunka keletą ar keliolika metų  su įvairiais pakilimais ir nuopuoliais.

Žmogaus aukščiausiasis „aš“ arba jo angelas sargas kartais padeda įveikti tokius prisirišimus, atsiųsdamas įvairią informaciją, kurią žmogus tarsi atsitiktinai gauna: galbūt perskaito knygoje ar žurnale, pamato filme, išgirsta pokalbyje. Dažnai tai būna nukreipimas apsilankyti bažnyčioje, užsakyti mišias už mirusįjį, noras melstis ir prašyti, kad mirusysis keliautų savo keliu, įvairios psichologinės terapijos grupės, padedančios įveikti išėjimo, mirties išgyvenimus, ezoterikos specialistų, dirbančių su energijomis, darbas, pašalinantis tokias jungtis ir pan.

Nagrinėjome tik vieną šio ryšio atsiradimo galimybę – kai gyvasis pats sukuria ir palaiko tokią jungtį, trukdydamas mirusiajam eiti savo keliu. Bet neretai pasitaiko ir priešingas variantas, t. y. kai mirusysis, nebegalėdamas daugiau veikti ir daryti įtaką šiame pasaulyje likusiems žmonėms, užbaigti savo darbų ar nepabaigtų reikalų, pats kabinasi į gyvąjį žmogų. Auka gali tapti mažiau apsaugotas asmuo: vaikas, sergantis ar nusilpęs žmogus, nėščia moteris, mylimasis. Energiniame plane mirusysis kabinasi į gyvojo energinį lauką, atsiranda ryšys, jungtis tarp šių dviejų, skirtingose dimensijose esančių žmonių. Ši jungtis yra subtili, ji neišnyksta asmenį palaidojus.

Tokiu atveju vėl kenčia gyvasis. Jo energija teka į anapusinį pasaulį, mirusysis šiuo energiniu ryšiu bando perduoti kažkokius jam reikalingus nurodymus. Dažnai tai vyksta per sapnus, įvairių meditacijos būsenų, tylos ar vidinio susikaupimo metu: gyvasis tuomet lengviau pagauna ir iššifruoja jį pasiekiančius informacinius pranešimus iš anapus. Tarkime, ne vienas turbūt girdėjome pasakojimų, kaip staiga gaunama informacija apie kažkokius reikalingus mirusiojo dokumentus, paslėptus pinigus ar lobį, kažkokią iki šiol saugotą paslaptį ir pan.

Pasitaiko ir dar blogesnė, pažeidžiamesnė, tokio nekrotinio ryšio atsiradimo priežastis – tikslingas tokio ryšio su mirusiuoju sukūrimas. Anksčiau tokie dalykai buvo aprašomi magijos knygose ir atliekami juodųjų burtininkų, magų ar šamanų. Dėl kažkokių ypač blogų paskatų, noro pakenkti ar sunaikinti žmogų, priversti jį ir jo artimuosius kentėti, būdavo imamasi kraštutinių priemonių, t. y. sukuriamas priverstinis ryšys su anapilin išėjusiu žmogumi. Tokie tikslingi profesionalų atlikti ritualai ir veiksmai, dažnai palydimi iškviestų tamsos pagalbininkų (tamsos esybių), tamsos dvasių įsikišimu, gali tapti tikro siaubo ar košmariško gyvenimo priežastimi.

Paprastai po tokių dalykų žmogus, kuriam norima pakenkti, sulaukia daugybės nemalonumų – pradeda griūti beveik visas jo gyvenimas. Jis intensyviai praranda gyvybinę jėgą, fizinis kūnas, atskiros jo sistemos ar organai neberanda tarpusavio sąryšio ir dermės, žmogų ima kamuoti neaiškūs ir paprastai medikų nenustatomi negalavimai. Gydymas ar pagalba jam dažnai būna visiškai neveiksmingi. Esant tokio pobūdžio nekrotiniam ryšiui, fizines problemas dažnai lydi kitų gyvenimo sričių destrukcija: žlunga verslas, pečius užgula dideli nuostoliai, pasipila praradimai, įvairios nelaimės, griūva santykiai, yra šeima, žmogus nebevertinamas darbo kolektyve, savo socialinėje grupėje. Kyla minčių apie beprasmybę, nenorą gyventi, mirtį...

Kaip suprantame iš visų šių aprašymų, juokai su mirusiųjų pasauliu tikrai menki, tad, norint išlikti sveikiems, reikia kiek įmanoma sumažinti sąlyčio su mirusiųjų pasauliu riziką.

Mamos turėtų žinoti, kad į mirusiojo žmogaus šermenis, laidotuves geriau nesivesti vaikų. Pasirūpinkite, jog mažieji tuo metu būtų kažkieno saugiai prižiūrimi. Geriau, kad nebūtų jų toje aplinkoje, kur daug negatyvios perėjimo į anapusinį pasaulį energijos. Taip pat save ypač turėtų saugoti nėščiosios. Jei tai įmanoma, besilaukiančios moterys neturėtų eiti į laidotuves.

Esant būtinybei, tokiose vietose būkite labai trumpai, o grįžę iš karto eikite po dušu, naudokite kontrastinį dušą, kuris, sukurdamas temperatūros kontrastą mūsų kūne ir  energinėje struktūroje, apsunkina tokio besikuriančio ryšio įsitvirtinimą. Tinka ir natūralių augalų smilkalai, ypač santalų ar mirų, galite smilkyti kadagių šakeles. Lengvas smilkalų dūmelis ir aromatas sukuria energines vibracijas, kurios nepriimtinos tamsos pasaulio energijoms. Taigi tai mums padeda valytis. Taip pat malda, meditacija, garsų terapijos seansai padeda subalansuoti emocijas – žmogus tampa stipresnis ir mažiau pažeidžiamas.

Vėlinių dieną ir naktį nesiimkite jokių ritualų, nebandykite susisiekti su mirusiaisiais, per daug nekalbėkite apie juos, nešaukite jų vardų. Tiesiog ramiai uždekite mirusiesiems žvakelę, palinkėdami jiems eiti savo Šviesos keliu, ir palikite juos mirusiųjų pasauliui...

Tekstas – psichoinformaciologės, kosmoenergetikos magistrės Eglės Gleščinskienės.

Tinklaraštis „Kosmoenergetika“