Kodėl nepavyksta pastoti net ir esant „geriems tyrimams“: dažniausios moterų nevaisingumo priežastys

„Net ir įvertinus moters hormoninę būklę, ovuliaciją, kiaušintakių praeinamumą, gimdos struktūrą, kartais akivaizdžių pakitimų nenustatome, tačiau nėštumas vis tiek neįvyksta. Tai rodo, kad žmogaus reprodukcija yra itin sudėtingas procesas, priklausantis nuo daugelio subtilių veiksnių, pavyzdžiui, nuo lytinių ląstelių kokybės ar embriono implantacijos procesų“, – paaiškina gydytoja E.Žuman.

Specialistė atkreipia dėmesį, kad vis dažniau vertinami ir papildomi veiksniai. Ji pamini imunologinius ir genetinius aspektus, kurie ne visada atsispindi įprastuose tyrimuose, tačiau gali turėti reikšmingos įtakos pastojimui.

Pasak akušerės ginekologės E.Žuman, svarbu nepamiršti ir vyro vaidmens. Mat nevaisingumas yra poros problema. Todėl net ir esant idealiems moters rodikliams, reikšmingą įtaką gali turėti vyro spermos kokybė. Tad visada tiriami abu partneriai.

Dažniausios priežastys

Viena ryškiausių šiandienos tendencijų, gydytojos teigimu, – vėlesnis šeimos planavimas. Moterys vis dažniau pirmą nėštumą planuoja vyresniame amžiuje, kai natūraliai mažėja kiaušidžių rezervas ir blogėja kiaušialąsčių kokybė.

Tačiau dažniausiai priežastis būna ne viena. „Neretai susiduriame su ovuliacijos sutrikimais, hormonų disbalansu, policistinių kiaušidžių sindromu, endometrioze, kuri gali sukelti sąaugas ar pažeisti kiaušides bei sąlygoti kiaušintakių nepratekamumą. Taip pat svarbūs infekciniai veiksniai“, – vardina akušerė ginekologė E.Žuman.

Ji pabrėžia ir gyvenimo būdo įtaką. Viršsvoris, žalingi įpročiai, mažas fizinis aktyvumas bei lėtinis stresas taip pat turi reikšmingos įtakos vaisingumui.

Anot jos, praktikoje dažniausiai susiduriama su kelių veiksnių visuma:„Nevaisingumas dažnai yra kompleksinė būklė, todėl gydymas visuomet yra individualus ir neretai apima kelių sričių specialistų bendradarbiavimą“.

Amžius ir „nematomi“ hormonų sutrikimai

Kalbant apie vaisingumą, vienas svarbiausių veiksnių yra moters amžius. Gydytoja atkreipia dėmesį, jog didžiausias vaisingumas stebimas iki 30 metų, iki 35 metų jis išlieka gana geras, tačiau nuo šios ribos pradeda ryškiau mažėti. Nuo 40 metų pastojimo tikimybė gerokai sumažėja, o persileidimo ir genetinių pakitimų rizika didėja.

Ginekologė pabrėžia, kad svarbu ne tik biologija, bet ir sprendimų laikas. Jei pora nepastoja per 12 mėnesių, patariama kreiptis į specialistus, tačiau vyresnėms nei 35 metų amžiaus moterims rekomenduojama nelaukti ir konsultuotis jau po 6 mėnesių.

Ne visais atvejais vaisingumo problemos pasireiškia aiškiais simptomais. „Nors kai kurios moterys pastebi ciklo nereguliarumą, aknę ar svorio pokyčius, nemaža dalis hormoninių sutrikimų lieka nepastebėti. Moteris gali jaustis gerai ir turėti reguliarų ciklą, tačiau ovuliacija gali būti nepakankamai kokybiška arba visai nevykti“, – aiškina gydytoja E.Žuman.

Ji taip pat mini ir subtilius hormonų pokyčius, pavyzdžiui, skydliaukės ar prolaktino pakitimai gali neturėti aiškių simptomų, tačiau jie daro reikšmingą įtaką vaisingumui. Todėl, anot specialistės, vien geros savijautos nepakanka – būtina moteriai atlikti ir laboratorinius tyrimus.

Tyrimai: nuo IVF iki dirbtinio intelekto

Susidūrus su pastojimo sunkumais, pirmiausia atliekamas išsamus pacientės ištyrimas. Pradedama nuo pirminės konsultacijos ir reprodukcinės anamnezės, tada atliekamas ginekologinis ištyrimas, echoskopija. Specialistas įvertina pacientės kiaušidžių rezervą, skiriami hormonų tyrimai, tikrinamas kiaušintakių praeinamumas ir galimos infekcijos.

Akušerė ginekologė E.Žuman pabrėžia, jog svarbu tuo pačiu metu tirti ir vyrą: „Atliekama spermograma, o prireikus įtraukiami ir kitų sričių specialistai, pvz. endokrinologai, urologai, psichologai. Nevaisingumo diagnostika ir gydymas reikalauja komandinio darbo“.

Jei paprastesni metodai nepadeda, gali būti rekomenduojamas pagalbinis apvaisinimas, dar vadinamas IVF. Jis taikomas, kai hormonų korekcija, ovuliacijos skatinimas ar gyvenimo būdo pokyčiai neduoda rezultatų, arba kai nustatomos aiškios medicininės indikacijos.

Anot gydytojos, IVF procedūra susideda iš kelių etapų: hormoninės kiaušidžių stimuliacijos, kiaušialąsčių paėmimo (atliekamo su nejautra), jų apvaisinimo laboratorijoje, embrionų stebėjimo ir perkėlimo į gimdą. Šiandien vis dažniau taikomas vieno embriono perkėlimas, taip siekiant sumažinti daugiavaisio nėštumo riziką.

Per pastaruosius metus, kaip pastebi ginekologė, šioje srityje įvyko didelis proveržis. „Šiandien kalbame apie itin tiksliai individualizuotą gydymą. Dirbtinio intelekto (AI) sistemos analizuoja embrionų vystymąsi ir padeda atrinkti tuos, kurie turi didžiausią implantacijos tikimybę, laiko intervalų (time-lapse) technologijos leidžia nuolat stebėti embrionų vystymąsi jų neišimant iš inkubatoriaus, taip didinant sėkmės rodiklius“, – teigia gydytoja, paminėdama ir kitas technologijas.

Gali būti taikomi ir pažangūs spermatozoidų atrankos metodai, pavyzdžiui, mikrofluidinės technologijos, taip pat embrionų šaldymas (vitrifikacija), leidžiantis išsaugoti jų gyvybingumą ateities bandymams. „Naujausi tyrimai taip pat nagrinėja galimybes pagerinti kiaušialąsčių kokybę, ypač vyresnio amžiaus moterims – tai ateityje gali dar labiau padidinti IVF sėkmės tikimybę“, – pažymi E.Žuman.

Pasak jos, šiandien svarbiausia yra individualus požiūris, t.y., gydymas pritaikomas konkrečiai pacientei – vertinamas jos amžius, hormoninė būklė, diagnozės, genetiniai veiksniai, tad sėkmės rodikliai nuosekliai gerėja.

„Northway“ vaisingumo centruose, kaip teigia gydytoja, dirbama pagal šiuos principus: „Taikome modernias technologijas ir individualizuotus gydymo protokolus. Tačiau visada pabrėžiu pacientams: net ir pažangiausios technologijos nepakeičia kompleksinio požiūrio – svarbus tiek medicininis tikslumas, tiek emocinis palaikymas“.