Kodėl nuo meilės iki neapykantos – vienas žingsnis? Psichologės mintys
Įdomus visgi dalykas ta meilė. Didelis ir šviesus jausmas, galintis suteikti sparnus, tačiau turi ir savo priešingą pusę – neapykantą. Mes galime labai stipriai mylėti žmogų, o po kurio laiko nekęsti jo visa siela. Ar jūs kada susimąstėte, kodėl taip nutinka?
Psichologė Irina Draževskaja tinklalapyje psy-practice.com dalijasi mintimis ir patirtimi. Ji nusprendė išstudijuoti šį klausimą, pasitelkusi savo, savo artimųjų ir klientų patirtį, kad suprastų, koks mechanizmas paverčia meilę į neapykantą.
Meilės ir neapykantos resursas
Kodėl ir kaip pasileidžia šie du procesai? Kodėl jie taip glaudžiai susiję? Žinote, pasirodo, viskas neįtikėtinai paprasta. Esu ne tik praktikuojanti psichologė terapeutė, bet ir numerologė. Vien iš gimimo datos aš galiu suprasti, kas priverčia suktis pas mane atėjusio žmogaus gyvenimą, kokius jis turi resursus, kokias užduotis turi įvykdyti, kodėl kartojasi vieni ar kiti scenarijai, kodėl gimsta vienos ar kitos reakcijos ir atsiranda įvairios būsenos. Tai štai vienu iš resursų gali būti meilė.
Tačiau jeigu yra meilė, šalia jos būtinai bus neapykanta. Norite jūs to ar nenorite, žinote jūs apie tai ar nežinote. Ir tai gali būti pagalba jūsų gyvenimo kelyje arba veikti griaunančiai. Jeigu jūsų gyvenimo paveiksle yra meilės tema, vadinasi, teks dirbti ne tik su ja, bet ir su jos uodega, kurią jį tampo su savimi, – tai neapykanta.
Užtrenkus savo sielos duris romantiškiems jausmams, mes neišleidžiame į išorę ir nepriimame į vidų jokių jausmų.
Būna tokių momentų, kai tas, kurį mes labai mylime, kuris yra labai svarbus, įskaudina mus (žodžiais ar poelgiais). Ir tada, vaizdžiai sakant, plyšta širdis. Ir būtent tada tampa aktyvi neapykanta.
Gali pasirodyti, kad neapykanta, o kartu su ja ir pyktis, yra geras vaistas nuo skausmo, tačiau taip nėra. Skausmas išstumia neapykantą, tačiau pats nedingsta, o kaupiasi pasąmonėje. Pyktis atsiranda tam, kad apgintume save ir savo ribas.
Kas būna, kai daugiau nesinori mylėti?
Kada nors ateis toks momentas, kai žmogus nuspręs iš viso atsisakyti meilės jausmo, kad nejaustų skausmo ir neapykantos. Žmogus iš viso daugiau niekada nenori mylėti, visais būdais vengia prisirišimo, nes tai skausminga, vadinasi, nesaugu.
Tačiau vengdami skausmo ir neapykantos, mes užsidarome nuo meilės ir kitų malonių jausmų. Užtrenkus savo sielos duris romantiškiems jausmams, mes neišleidžiame į išorę ir nepriimame į vidų jokių jausmų. Mes galvojame, suvokiame, tačiau nejaučiame (gyvenime vadovaujamės galva, o ne širdimi). Tai gali baigtis aleksitimijos diagnoze – savo ir aplinkinių emocijų suvokimo sutrikimas.
Be to, jausmų slopinimas (tiek negatyvių, tiek teigiamų) gali sukelti ir psichosomatinius sveikatos sutrikimus, kai ima sirgti ne kūnas, o psichika.
TAIP PAT SKAITYKITE: Psichologė N.Gylė apie moteris, kurios myli per stipriai: „Dažniausiai jos pritraukia vyrus, kuriuos reikia „gelbėti“
Populiariausi neapykantos scenarijai
Galima priimti skausmą ir gyventi toliau – jausti, mylėti, mėgautis santykiais. Tačiau viskas ne taip paprasta. Gyvenimo patirtis, dėl kurios ne kartą kaktoje buvo iššokęs gumbas, neleidžia to daryti. Čia prasideda (staigiai ar po truputį) užsisklendimas savyje. Žmogus liajasi pasitikėti žmonėmis ir apskritai – visu pasauliu. Jis nusivilia, praranda vidinę harmoniją, tikėjimą šviesia ateitimi.
Kai pripažinsite neapykantą (skausmą, pyktį), tiksliau, kai ji nustos būti „uždrausta“, šis jausmas praeis savaime.
Būna, kad žmogus pasirenka neapykantos kelią ir visa galva panyra į šį naikinantį, destruktyvų jausmą; net ima jaustis komfortiškai, nes šis jausmas suteikia saugumo pojūtį: „Aš jaučiu neapykantą, vadinasi, esu nepažeidžiamas“. Tačiau šitas scenarijus nuves į asmenybės asocializaciją, visišką vienatvę ir negalėjimą kažką pakeisti. Ir tada (nebūtinai iš karto, bet būtinai po to, kai įvyks pasisotinimas neapykanta) prasidės naktiniai verkimai į pagalvę, nes kankins atstūmimo ir nereikalingumo jausmai.
Yra dar vienas scenarijus, kai žmogus visomis jėgomis ir įvairiais būdais bando užgniaužti savyje neapykantos jausmą. Yra keletas priežasčių, kodėl stengiamasi slopinti šį jausmą. Pavyzdžiui, vaikystėje mama ar tėtis galėjo pasakyti, kad tai blogas jausmas, kad labai gėda taip jaustis ir demonstruoti pyktį. Arba buvo kažkoks pavyzdys, kurį parodė artimi, mylimi žmonės.
Ir tokia nuostata, elgesio šablonas „būk geras, nors su tavimi ir pasielgė negerai“, suformuotas vaikystėje, įsikuria mūsų pasąmonėje.
Gali būti, kad bus atvirkščiai: jums vaikystėje teko susidurti su žiauriu elgesiu jūsų ar kitų žmonių atžvilgiu, gal gyvūno, ir tuomet jūs pasirinkote tokią gyvenimo strategiją – niekada tokiu nebūsite, kas benutiktų, mylėsite ir rūpinsitės savo artimaisiais. Taip paskui ir būna, kad žmonės mus skaudina, tačiau mes vis tiek juos mylime, atleidžiame, ieškome jiems pateisinimo.
Kaip nepapulti į meilės ir neapykantos kraštutinumus?
Visiškas neapykantos atsisakymas dėl meilės ar neapykanta kaip nuolatinė vidinė būsena – tai du kraštutinumai, kurie nesuteiks mums nieko gero. Pirmu atveju, mes leidžiame kitiems mumis naudotis, „lipti ant sprando“, kenkti mums, kiek jie nori (mes viską „prarysime“). Antru atveju, neleidžiame sau būti laimingais, pasmerkiame save vienatvei ir negebėjimui sukurti santykių.
Jau minėjau, kad įgyta negatyvi gyvenimiška patirtis, randus ir nuostatas paliekantis tėvų elgesys ir gimimo traumos – visa tai glūdi giliai mūsų pasąmonėje (asmeninėje ar kolektyvinėje). Ir tai nulemia tuos pasikartojančius gyvenimo scenarijus, kurie mūsų nedžiugina ar nesuteikia tikrojo džiaugsmo, komforto, harmonijos.
TAIP PAT SKAITYKITE: Psichologė Loreta Vaičaitytė: „Moteris kartais turi „išjungti“ pareigos jausmą ir pabūti savanaudė“
Kaip išmokti skraidyti ir nekristi?
Visiems trims variantams, kuriuos aprašiau (kurie nieko nejaučia, kurie pasirinko neapykantos kelią, kurie nežiūrint nieko išlieka mylinčiais ir gerais – „šventojo sindromas“), yra universalus laimės receptas. Tiesiog leiskite sau jausti. Ir visai nesvarbu, meilė tai ar neapykanta, skausmas ar kančia. Jūs jaučiate, vadinasi, egzistuojate.
Eikite savo keliu priimdami baltus ir juodus gyvenimo periodus, nes jeigu nebus šio kontrasto, nebus ir gyvenimo pilnatvės jausmo. Kai jums blogai, atraskite savo kūne šio jausmo „šaltinį“, suvokite jį, pripažinkite jį, nes tai jūsų dalis. Kai pripažinsite neapykantą (skausmą, pyktį), tiksliau, kai ji nustos būti „uždrausta“, šis jausmas praeis savaime.
Tie, kurie nekenčia visų ir visko, paieškokite savyje meilės. Jos jumyse tikrai yra, nes būtent meilė pritraukia neapykantą. Tik meilė slepiasi labai giliai. Tačiau jeigu pasistengsite, galite ją atrasti.
O jeigu neapykanta ir pyktis ištinka reguliariai (žmonės jus skaudina, jūs jų nekenčiate, ir tokie gyvenimo scenarijai kartojasi, neleisdami jums savarankiškai „išplaukti“ iš neapykantos jūros), tuomet ieškokite specialisto, kuris padėtų išspręsti šias problemas.