„Su draugu pasitarėme, kad daugiau namiškių neturime ir niekam ligos neparnešime, todėl pildydami savanorių anketą pažymėjome net ir darbą raudonojoje zonoje“, – pasakoja televizijos laidų redaktorė Aistė SIMĖNAITĖ (28), su sužadėtiniu Ingu Čelutka nuo sausio pradžios savanoriaujantys Antavilių senelių globos namuose.
Pirmomis dienomis buvo daug jaudulio ir nežinios, kaip elgtis: galima šiek tiek pakreipti senelio galvą, kad būtų patogiau jį pamaitinti, ar ne? „Atsiklausi slaugytojų, ar galima, švelniai vos per milimetrą pakreipi senelio galvą – vis lašeliu daugiau košės patenka į burną – ir toks džiaugsmas apima! Dar smagiau, kai po kelių dienų vėl atėjusi budėti visus matai savo lovose – tegu sergančius, užtat gyvus, – pasakoja. – Tačiau yra senelių, kurie nebereaguoja į aplinką... Gali bandyti įlašinti vandens į burną, bet... Girdi, kaip slaugutė sako: „Čia – vienas tų atvejų, kai greitoji jau nebeveža į ligoninę.“ Tik kojas pakerta nuo bejėgiškumo...“ Po pirmųjų tokių sunkių budėjimų merginai teko su savimi rimtai pasikalbėti ir suvokti, kad ateina ne senukams padėti – gydyti ligonių neturi jokios kompetencijos: jos darbas yra padėti medicinos personalui.
„Kadangi einame budėti vis į tą patį skyrių, jau žinome ir senelių vardus, ir charakterius. Su Ignu net kartais pasidalijame: tau geriau sekasi sutarti su tuo seneliu, o man – su šia močiute.“ Pasak Aistės, sunkiausia kitą savo budėjimo dieną pamatyti net ne tuščią lovą, o staigų pablogėjimą: „Vakar žmogus dar valgė, o šiandien jau net vandens nebepraryja, galvos nebepasuka, nereaguoja į aplinką... Vos per vieną naktį!“ Mergina tikra, kad savanorystei reikia ne tik pasiryžimo ir didžiulio pareigos jausmo, bet ir drąsos. Ji sako aiškiai suvokusi, kad ryždamiesi savanoriauti globos namuose jiedu su draugu kiša galvas į krosnį. „Sėdėdami namie nesusidūrėme su absoliučiai jokia rizika susirgti. Dabar sau sakau: greičiausiai susirgsime... – neslepia. – Bet jei nors kartą matei, kaip senučiukas nebenuryja lašelio vandens ir jau nebenuris, tu negalėsi sėdėti namie pykdamas, kad neatšventei Kalėdų su artimaisiais ar nespėjai kokios kuprinės prekybos centre nusipirkti. O didžiausios metų šventės – Kalėdų iš manęs niekas neatėmė: su močiute sutarėme, kad birželio mėnesį išsitrauksime eglutę, kalėdinius megztinius ir pasidarysime sau ir Kūčias, ir Kalėdas.“⦿