Kokia muzika išlieka? Svarsto A. Mamontovas, V. Bikus ir N. Ulevičius

 Normantas Ulevičius: išlieka aktualūs kūriniai

„Ilgą laiką, kol nebuvo ne tik elektros, bet ir rašto, muzika galėjo išlikti tik žmonių atminties dėka. Tautų liaudies muzika buvo perduodama iš lūpų į lūpas, iš kartos ir kartą, – pastebi garso režisierius, prodiuseris Normantas Ulevičius. – Atsiradus garsų raštui, įamžinti kūrinius tapo lengviau. Iki šių dienų yra išlikę vienuolių užrašyti grigališkieji choralai, ir jie gyvuoja jau ne vieną šimtmetį.“

Visgi, nepriklausomai nuo epochos, vieni kūriniai jau tada sulaukė pasisekimo, o kiti taip ir nugulė amžinybės stalčiuose. „Visada buvo sėkmingų ir mažiau sėkmingų kompozitorių. Galiausiai, kai kurie šedevrai, peržengę savo laiko kanonus, pasaulinio pripažinimo sulaukė tik po jų autorių mirties“, – teigia N. Ulevičius.

Jo pastebėjimu, toks scenarijus gali atsikartoti ir šiandien. „Muzikos įrašai jau yra amžini, nes išliks tol, kol išliks žmogaus sukurta civilizacija. Tačiau dabar jų yra tiek, kad norint perklausyti, neužtektų vieno gyvenimo. Vien „Spotify“ jau yra sukaupta per 50 milijonų dainų. Nenustebčiau, jei dalį kūrinių atrasime tik po kelių šimtų metų“, – komentuoja pašnekovas.

Ar keičiantis technologijoms dainos nesensta? „Mano nuomone, garso technologijos neturi didelės įtakos kūrinio išliekamajai vertei. Jos veikiau suteikia laikmečio atspalvį. Svarbiausia – kūrinio turinys, jo aktualumas. Ir Bob Marley, ir Bacho kūryba turi didžiules auditorijas klausytojų iki šių dienų“, – mintimis dalijasi garso režisierius.

Vytautas Bikus: kūrinys turi būti paveikus

„Sako, kad klasikinė muzika yra amžina, bet kas yra klasika? Prieš kelis šimtus metų Vienoje Johannas Straussas buvo mainstream prodiuseris, rašęs kūrinius pagal užsakymą to meto vakarėliams. Jis kūrė tai, ką šiandien vadintume pop muzika, tačiau ji išliko, nors keitėsi kartos, mados, gyvenimo būdas“, – mintimis dalijasi kompozitorius Vytautas Bikus.

Jo teigimu, geri kūriniai išlieka, nesvarbu, kokiame amžiuje ar stiliuje būtų sukurti. „Pagrindinis kriterijus – turėti kūrinį, kuris ilgą laiką patiktų daugeliui žmonių, ir tai neturi nieko bendro su žanru. Gera melodija, kabinantys elementai – nesvarbu, ar tai pop, ar klasikinis kūrinys – turėtų išlaikyti laiko testą net ir tada, kai mus valdys robotai“, – įsitikinęs kompozitorius.

Tiesa, kūrinio ilgaamžiškumą šiandien lemia ne tik kompozitoriaus meistrystė, bet ir atlikėjo charizma. „Jei Beethoveno „Likimo“ simfoniją daugybę metų atlieka ir interpretuoja viso pasaulio orkestrai, vargu, ar tą patį galima būtų pakartoti su grupės „Queen“ „Bohemiška rapsodija“. Šis kūrinys yra glaudžiai susijęs su ikoniška F. Mercury asmenybe, kuri ir neša jį metų metus į priekį“, – pastebi V. Bikus.

Paklaustas, ar šiais laikais kuriantiems muzikantams sunkiau būti pastebėtiems, jis atsako, jog tikriems talentams kliūčių nėra. „Technologijos tapo labiau prieinamos visiems kuriantiems, tačiau geros muzikos juk nepadaugėjo. Visais laikais laimi tie, kas yra geriausi. Gerai dainai sukurti ir technologijų nereikia – tik pieštuko, sąsiuvinio ir gitaros ar pianino, ir ta daina jau turi gerai skambėti“, – teigia kompozitorius.

Andrius Mamontovas: vienos formulės nėra

„Manau, kad laikais, kai visi turi galimybę siekti vienadienio pripažinimo, ilgaamžiškumą lemia pradinis impulsas, kodėl tą darai. Ar tavo pagrindinė motyvacija, tavo pašaukimas yra pati kūryba ir pažinimas, ar tavo kūriniai dovanoja klausytojams jausmą, leidžia pažinti pasaulį kitaip, neša universalią ir aktualią žinutę“, – sako dainų autorius, atlikėjas Andrius Mamontovas, pabrėždamas, jog vienos sėkmės formulės nėra.

Visgi, pastovus kūrybinis darbas – svarbi išlikimo scenoje dalis. „Sulaukus pirmosios sėkmės, atrodo, kad visą laiką taip ir bus, bet viskas kinta. Yra periodai, kada esi labiau matomas, etapai, kai atsibosti. Artistas turi būti lankstus – mokėti laiku atsitraukti, prisikaupti naujos medžiagos, o pajutustą momentą – atakuoti. Sėkmė yra tada, kai gavęs galimybę, esi jai pasiruošęs“, – įžvalgomis dalijasi muzikantas.

Kalbėdamas apie ilgaamžius įrašus jis pastebi, jog laiko išbandymus atlaiko kokybiški kūriniai: „Kai kurie legendiniai įrašai, daryti prieš 30-40 metų, ir dabar skamba gerai. Panagrinėjęs juos supranti, kad juose išlaikyta ir atlikimo, ir įrašo kokybė.“ Tiesa, tokiems kūriniams neretai skiriamas didesnis dėmesys, laikas ir investicijos.

„Ankščiau, jei įrašų kompanijos matydavo kūrybinį grupės ar atlikėjo potencialą, investuodavo į jį. „Queen“ pavyzdys byloja – ne visada pirmasis albumas šauna į viršų. Šiandien muzikos verslas kiek kitoks. Galbūt dažniau ieškoma to, ką galėtum parduoti iš karto, todėl gerų trumpų distancijų bėgikų yra daug, bet jie greitai keičia vienas kitą.

Kita vertus, ir muzikos kiekis pasidarė toks didžiulis, kad jame ką nors atsirinkti tampa sudėtinga. „AC/DC“, „Led Zeppelin“, „Depeche Mode“ laikais buvo kelios super grupės, ir buvo lengviau sekti jų veiklą. Dabar išgirsti naujos grupės dainą, klausaisi, tau patinka, bet greitai užmiršti, kad ta grupė yra, nes atsiranda dar dešimtys naujų grupių, kurių dainos tau patinka. Mes, kaip klausytojai, neišlaikome to tęstinumo, tik labai retais atvejais. Tokie laikai, o kaip bus toliau – niekas nežino“, – mintimis dalijasi A. Mamontovas.