Pradėkime nuo akivaizdžios tiesos – pilnatvė, kurios visos taip ilgimės, yra ne išorė, ne kitų pritarimas ar palankumas, kuris yra laikinas, ne kūno grožis, kuris su metais praeina... Gyvenimo pilnatvė nėra skirta pademonstruoti kitiems, kaip mums viskas puikiai klostosi, kad viską sugebam, kad mokam, pajėgiam susidoroti pačios. Gyvenimo pilnatvė neturi nieko bendra su nuolatine šypsena, nepriekaištinga išvaizda ir pastangomis išlaikyti pakylėtą emocinę būseną. Mūsų pilnatvė yra viduje, gebant išgirsti save ir gyventi darniai su savimi.
Kol išorinėje kasdienybėje sau vis kartojame, kiek daug mums visko trūksta (nesvarbu, apie ką eitų kalba – laiką, grožį, pinigus, jaunystę, sugebėjimus...), per įpročius, stereotipus, įsitikinimus prasibrovusios iki savo esmės, mes neišvengiamai pasijuntame sklidinos, pakankamos, ramios. Mūsų visų vidinėje gelmėje teka tos pačios švelnumo ir meilės upės, pripildančios mus gyvenimo jėga. Viduje atrandame troškimą gyventi taikiai ir dalytis šiluma su aplinkiniu pasauliu. Visos mes savo rūpestingu dėmesiu siekiame padėti išvysti dienos šviesą tam, kas gera mumyse ir žmonėse aplink mus. Giliai viduje pasijaučiame pripildytos, išbaigtos, nedalomos.
Dažnai besiilgėdamos tos raminančios ir taikios vidinės kokybės, klaidingai įsivaizduojame ją kaip sėdėjimą lotoso pozoje ar vaikštinėjimą takeliu palei upę paukščiukams čiulbant. Pasakysiu štai ką – taika yra veiksmas. Veiksmas, kuriuo mes atskleidžiame save. Ar mes šokame, ar diskutuojame, ar apsiperkame, ar mylimės, mes nuolat ir visose situacijose galime išlikti užtikrintos ir taikios, jei tik veiksime išvien su savimi – su savo noru, jausmu, poreikiu. Visada mums būna ramu ir tikra, kai liekame ištikimos tiesai prieš save pačią ir savo sąžinę. Nebelieka prieš ką maištauti, ko ir kam įrodinėti, įsiteikti, nes įtinkame pačios sau.
Gelmių psichoterapijos pradininkas Carlas Gustavas Jungas tai vadina asmenybės vientisumu. Rytų išminčiai tai vadina vidine harmonija. Man artima pilnatvės sąvoka, juk tokioje taikioje ramybėje gali įsikurti viskas, kas mes esame, mūsų visuma, nuo pradžios iki galo, su visais paklydimais ir pasisekimais, netektimis ir atradimais, sunkumais ir nušvitimais. Branda ateina tada, kai išmokstame mylėti save visokią. Būtent nuo tos akimirkos, kai pamilstame save stipria ir ištikima meile, mes geriau leisimės būti atstumtos dėl to, kuo esame, negu mylimos už mūsų apsimetinėjimą tuo, kuo nesame.
Esame sudarytos iš jausmų ir neigdamos juos prarandame ryšį su savo gyvenimu, su realybe, su aplinka, su kitais žmonėmis.
Ženkime tvirtai ir užtikrintai ten, kur veda mūsų pačių pajautimas. Esame sudarytos iš jausmų ir neigdamos juos prarandame ryšį su savo gyvenimu, su realybe, su aplinka, su kitais žmonėmis. Visgi didžiausia netektis ta, kad prarandame ryšį su savimi. Būkime draugiškos ir palankios savo tiesai. Į moterišką pilnatvę, vientisumą, visapusiškumą mus parves jausmai. Anot psichologės Verenos Kast, kai mes uždraudžiame sau gilų jausmą, vietoje jo atsiranda tuštuma, mes pasijaučiame nusikaltusios pačios sau. Ir nutolusios nuo savęs. Štai kodėl tiek daug šiuolaikinių moterų kelia sau tikslą atrasti save!
Savęs atradimo ir atskleidimo kelias reiškia, kad kiekvienai moteriai gyvybiškai būtina susitaikyti su savimi, su savo vidumi, nes esame vienintelis žmogus, su kuriuo privalome susitaikyti. Darnus santykis su savimi yra darnaus santykio su kitu pagrindas. Tik įtikusios sau, įtiksime visam pasauliui, tik jau ne taip, kaip nori jis, o taip, kaip norime mes. Kol taikos nėra mumyse, nebus ir aplink mus. Kaip išmintingai pasakė rašytoja Patricia Sparado, užuot pasirinkusios suvaidinti antraeilį vaidmenį kitų žmonių gyvenimo dramoje, suvaidinkime pagrindinį savo istorijoje! Apie ką bus mūsų istorija? Tikiuosi ir linkiu to mums visoms, kad – apie ištikimą meilę, kasdienį džiaugsmą, tylią palaimą ir gyvenimo grožį.
Iš pradžių gali atrodyti, kad šis vidinis pasirinkimas prieštarauja viskam, prie ko esame įpratusios. Esame linkusios dairytis į išorę – išvaizda, pažintimis, pasiekimais, turtais stengiamės daryti įtaką kitiems, gauti jų pritarimą, patvirtinimą. Tačiau mūsų vidinė realybė kviečia mus į kitomis vertybėmis grįstą gyvenimą. „Išorinės materialumo apraiškos jai nelabai rūpi. Ji žvelgia į materialumo esmę ir klausosi, ką šnabžda mūsų giliausi troškimai ir paskatos.“ (Saviugdos mokytoja Debra Moffitt.) Išgirskime save, susipažinkime su savo vidumi, prisijaukinkime savo prigimtį. Tai mus praturtins kur kas labiau, nei esame įpratusios manyti.
„Mes galime tapti svetimais tiems, kurie galvojo, kad mus pažįsta, bet mes bent jau nebebūsime svetimi sau. [...] Pasirodo, kad naujai atrastas ryšys su savo vidiniu gyvenimu yra vertingesnis, nei sugriautas balansas išoriniame gyvenime. Pasirodo, kad vertė, kurią sukaupia siela keliaudama šią kelionę, yra ne mažesnė nei apdovanojimai už socialinius pasiekimus.“ (Psichoterapeutas ir rašytojas Jamesas Hollisas.)
Didžiuojuosi moterimi, kai regiu ją veikiančią išvien su savimi. Tą akimirką, kai jai norisi, ji sako tvirtą „ne“, kai ji jaučia, išlieja savo jausmą per juoką ar ašaras, kai ji suklysta, pripažįsta sau, kad suklydo. Kai ji pavargusi oriai tą priima. Didžiuojuosi moterimi, kuri išdrįsta nuolankiai pripažinti, kad nėra supermoteris, kuri konstatuoja faktą „pavargau“, „nebesusitvarkau“, „pasiduodu“. Tokia moteris priima savo tiesą ir tampa „nuoga“, kartu tarsi apsivelka pilnatvės rūbą, kurį švelniomis vidinėmis gijomis audžia susitaikymas su savimi.
Tik tokia moteris, priėmusi savo pažeidžiamumą, vėliau išdrįs pripažinti, kad jai ne vis vien, kur bėga jos gyvenimo minutės, mėnesiai ir metai. Ji pripažins, kad jai svarbu, kaip ji jaučiasi, svarbu asmeninė laimė. Tokia moteris geba įsipareigoti vidiniam darnos ilgesiui ir prisiimti atsakomybę už sielos kelionę namo. Išlaisvinusi aplinkinius nuo pareigos ją suprasti, ji mėgaujasi tuo, kad supranta pati save. Supranta, kada yra ar nėra laiminga. Ir pagal savo autentiškus kriterijus ji pasirenka tinkamą kelią į laimę, gerą savijautą, gyvenimo jėgą ir grožį. Juk širdis neklysta. Klystame mes, kai jos nepaisome.
Kaip įstabiai romane rašė Andrei Makine'as, „mylinti moteris nebepriklauso mūsų pasauliui, ji sukuria kitą ir jame gyvena: visagalė, saugi nuo karštligiškai lekiančių dienų plėšrumo“. Tokia moteris priklauso sau ir gyvenimo jėgai, sulig kiekvienu širdies dūžiu užpildančiai ją taika ir ramybe. Puikiai nujausdama, kad taika yra veiksmas, tokia moteris pasirenka veikti savo ir kitų gerovei. Veikti su meile ir gera valia. Veikti nuoširdžiai, veikti ištikimai, veikti drąsiai.“
Daugiau saviugdos specialistės Ramintos Lapinskaitės straipsnių rasite jos tinklaraštyje www.ramintalapinskaite.lt.