„Kelios epidemiologų kartos, baigusios mokslus, jau net išėjusios užtarnauto poilsio, neturėjo tokios profesinės patirties, kokią šiemet išgyvenome mes. Bet geriau jau to nebūtų įvykę“, – neslepia Nacionalinio visuomenės sveikatos centro vadovė, epidemiologė Rolanda LINGIENĖ (55).
Nuo pat pandemijos pradžios visuomenės dėmesio centre atsidūrusiai epidemiologei teko atlaikyti ir neigiamos reakcijos, visuomenės nepasitenkinimo krūvį. „Pradžioje tai buvo labai skausminga, bet liepiau sau koncentruotis tik į darbą, nebeskaityti neigiamų komentarų ir net į asmeninį paštą siunčiamų piktų žinučių. Vis tiek jaučiau pareigą pateikti objektyvią informaciją, sakyti tiesą, nors ir kokia ji būtų“, – pasakoja. Pavasarį net miegui laiko pritrūkdavo arba mintys sukdavosi vien apie tai, ar viskas padaryta bandant suvaldyti pandemiją. „Turbūt dvidešimt pačių pirmų atvejų Lietuvoje, kaip tyčia, dažniausiai būdavo diagnozuojami naktį ir rytas prasidėdavo su nauja nerimo banga. Tas pavasarinis stresas atsiliepė ir sveikatai: kilo širdies problemų, atsirado nerimo priepuolių, nemiga, – prisipažįsta. Ir tada, ir dabar gelbsti tik fizinė iškrova – greitas ėjimas gamtoje. – Dabar man nėra blogo oro, nebijau tamsos – einu greitu žingsniu mažiausiai aštuonis kilometrus.“
Būtent į jos vadovaujamą centrą suplaukia visi duomenys iš laboratorijų ir gydymo įstaigų apie užsikrėtusius asmenis. Specialistai, į pagalbą pasitelkti savanoriai ir kariai susisiekia su sergančiais, jeigu jų sveikatos būklė leidžia bendrauti, ieško artimiausios aplinkos, aiškinasi, su kuo užsikrėtęs žmogus turėjo sąlytį, kokia kiekvieno kontakto rizika, rūpinasi kuo greičiau nutraukti viruso plitimo grandinę. „Mūsų įstaiga galėjo situaciją valdyti, kol atvejų buvo iki trijų šimtų, – maždaug iki spalio vidurio dar kiekvieną ištirdavome. Paskui jų ėmė daugėti per greitai. Vienas žmogus turėdavo nuo dvidešimties iki pusantro šimto kontaktų. Kai epidemiologai nebegali suvaldyti ligos plitimo, reikia griežtesnių priemonių, riboti kontaktus, – aiškina ir prisipažįsta, kad kartais apima bejėgiškumo jausmas: – Na, kaip įtikinti žmones, kad saugotųsi, galvotų apie savo elgesį, klausytų medikų ir epidemiologų rekomendacijų? Kokiais žodžiais prabilti? Juk esame protingesnės būtybės už virusą, todėl mes turėtume jį kontroliuoti, o ne jis griauti mūsų gyvenimus.“⦿