Kolegos, bičiuliai ir gerbėjai atsisveikina su aktoriumi G.Girdvainiu: „Jis buvo aktorius iš didžiosios raidės“

Į Vilniaus mažąjį teatrą pagerbti Gedimino Girdvainio atminimo šį savaitgalį renkasi aktoriai, meno ir kultūros pasaulio žmonės, aktoriaus bičiuliai ir jo kūrybos gerbėjai. Vieni pirmųjų šeštadienį į teatrą atėjo aktorių pora Dalia Brenciūtė ir Kostas Smoriginas.

Žiūrėkite fotoakimirkas:

Trapi ir labai graži siela

Aktoriaus ir režisieriaus Kirilo Glušajevo režisuotas spektaklis „Aš nieko neatsimenu“ Gediminui Girdvainiui tapo paskutiniu, kuriame teko vaidinti. Žmonės.lt pakalbintas K.Glušajevas Gediminui negailėjo gražių žodžių.

Aktorius šviesios atminties G.Girdvainį įvardijo kaip jautrų, santūrų, sąžiningą, temperamentingą, aistringą, dosnų, atidų ir rūpestingą žmogų.

„Tie devyni mėnesiai, kuomet su Gediminu repetavome mano spektaklį – vertingiausi mano gyvenime. Gedimino dėka kiekviena diena leido pasisemti amžinybės. Tiek gyvenimiškąja, tiek profesine, tiek žmogiškąja prasme. Ir žmogiškąja – pirmoje vietoje. Būnant šalia Gedimino buvo galima keliauti ir į praeitį – XX amžiaus vidurį, kuriame jis atsirado, buvo galima nukeliauti ir pamatyti koks yra aktoriaus gyvenimas, tiek jaunystėje, tiek aktorinės karjeros viduryje. Su Gediminu dirbant tiesiogiai, čia ir dabar galėjau nukeliauti į ateitį ir pažvelgti, koks yra aktoriaus finalinis gyvenimo etapas.

Su juo buvo galima buvo keliauti iš praeities į ateitį, o pamačius ateitį – nebenorėti skubėti, nes jame labai matėsi kiek daug ištvermės, išminties ir jėgos reikalauja šis nelengvas kelias, kuris dažnai žiūrovams, žmonėms iš šono gali atrodyti žaismingas, įdomus ir netgi lengvabūdiškas. Tačiau žmogiškąja prasme šis kelias – labai sudėtingas. Ne veltui vienoje iš pjesių yra sakoma: „Nešk savo kryžių ir tikėk“. Šalia Gedimino neįmanoma buvo nepatikėti. Šalia jo neįmanoma buvo iš savęs nereikalauti maksimumo. Ir prie visų išvardytų dalykų, man labai brangu prisiminti tai, kad būnant su Gediminu – jautėsi jo trapi ir labai graži siela. Jo sielos jautrumas ir trapumas leisdavo jam būti reikliam ir atkakliam profesiniuose uždaviniuose ir smulkmenose.“

Vienas iš paskutiniųjų mohikanų

Gedimino Girdvainio kolegė Eglė Gabrėnaitė portalui Žmonės.lt sakė, kad niekada nepamirš jo talento, o Gedimino telefono numerį visuomet turės savo knygelėje, nes gal kada, anot aktorės prireiks pasiskambinti.

„Pirmą kartą jį pamačiau konservatorijoje. Aš buvau pirmame kurse, o Gediminas rodė savo diplomnį. Tai buvo nuostabus spektaklis „Gorkio dugnas“. Mūsų kursas buvo sužavėtas ir kiek šį spektaklį rodė – tiek mes į jį ėjome. O ėjome dėl Gedimino. Jo vaidmuo buvo atliktas nuostabiai. Vėliau šių spektaklių aš mačiau daug, tačiau nemačiau nieko panašaus, ką darė Gediminas: į sceną jis išėjo mėlynomis akimis, pasisukusiais šviesiais plaukais...O kai jis kalbėdavo – salė nuščiūdavo. Stebėdama jį galvodavau: „Koks laimingas žmogus. Dievas tikrai pabučiavo jį į pakaušį“. Vėliau stebėdavau jį Jaunimo teatre. Aš buvau susidariusi tokį įspūdį, kas viskas, ko jis imasi – lengva. 

Po to, jis atėjo į Mažąjį teatrą. Nebuvome labai artimi, nes nutiko taip, kad vaidinome skirtinguose spektakliuose. Tačiau iš pačių vyriausiųjų teatre su juo mes buvome likę dviese. Ir man graudžiai juokinga prisiminti, kai per gastroles apie tai kalbėjome.

Kai sužinojau, kad jo nebėra – pirmiausiai pagalvojau, kad išėjo aktorius. Iš didžiosios raidės. Vienas iš paskutiniųjų mohikanų, aukščiausio lygio profesionalas. 

Labai džiaugiuosi, kad mano studentai, kuriuos dabar aš išleidžiu į ketvirtą kursą spėjo pamatyti Gediminą. Jie manęs daug apie jį klausinėjo, mes daug kalbėjome, jų nuomonė man buvo labai įdomi. Ir žiūrėdami į jį jie manęs klausė: „Ar tai darbas, ar talentas?“. Aš jiems atsakiau: „Tiek laiko teatre pradirbau, bet, vaikai, aš nežinau“.

Kartais man atrodo, kad tai – Dievo duotybė. Jis buvo kūrėjas. Jam labai svarbu buvo etika, jis – begalo taktiškas, korektiškas. 

Tarp mūsų buvo visko, netgi ir pykčių. Jis žemaitis, aš – lietuvaitė kišenėje žodžio neieškanti. Bet stipriai susipykę nebuvome niekada. Aš visuomet jį pateisindavau, nes dėl darbo jis buvo pasiruošęs viskam. 

Užvakar atsiverčiau savo adresų knygutę, žiūriu...Vytauto Šapranausko numeris – neištrintas, Kernagio taip pat... Aš nebraukau telefonų numerių tų, kurie man gyvenime kažką reiškė. Gedimino – aš irgi neišbrauksiu, pasiliksiu. Gal kada prireiks pasiskambint“. 

Šv. Mišios už Gediminą Girdvainį bus laikomos birželio 7 d. 8:30–9:30 val. Vilniaus Šv. Juozapo bažnyčioje (Pilaitės bažnyčia). Atsisveikinimas Vilniaus mažojo teatro scenoje vyks ir birželio 7 d. 10–14 val. Urna iš teatro išnešama birželio 7 d. 14 val. Laidotuvės vyks Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje.