Komentaras: Šeštoji ekonomikos banga – ką ji atneša?
Ekonomikos pakilimai, krizės ir recesijos nebėra jokia naujiena. Nors nepriklausomos Lietuvos ekonomika gyvuoja vos 25 metus, jau turėjo kelias nemenkas krizes (bankų krizę, Rusijos krizę, Azijos krizę, na, ir žinoma, 2008 metų finansų krizę, sudrebinusią visą pasaulį). Su šiais trumpalaikiais, kas 7–10 metų pasikartojančiais ekonomikos svyravimais susipažįstame gana neblogai, nes per savo gyvenimą patiriame ne vieną, o kelias ar net keliolika tokių bangų.
Be trumpalaikių pakilimų ir nuosmukių, yra pastebėti ir ištyrinėti ilgalaikiai ekonomikos ciklai, kurie trunka 40–60 metų, taigi sąmoningam žmogui tenka tik po vieną, geriausiu atveju – dvi ilgalaikes bangas. Per mažai, kad jis pats remdamasis savo patirtimi galėtų apibendrinti. Tokias bangas apibendrinti turintis ekonomikos mokslas ilgalaikių bangų tyrinėtojus laiko už tradicinės ekonomikos ribų. Jie, tarsi kokie ekonomikos neformatai, ligi šiol buvo gana stipriai marginalizuoti, tokie savotiški keistuoliai, rašantys apie dalykus, kurie nepatenka į ekonomikos vadovėlius. Sakau – ligi šiol, nes šiemet įvyko posūkis, kuris legalizavo ilgąsias ekonomikos bangas ir rimtas kalbas apie jas. Šveicarijos kurorte kasmet vykstantis didžiausias ir prestižiškiausias ekonomikos renginys – Davoso forumas buvo skirtas ketvirtajai pramonės bangai, ką ji mums žada ir kaip jai pasirengti.
Nors Davoso forumo sumanytojas parašė knygą būtent apie artėjančią ketvirtąją bangą, tokių ilgalaikių ekonomikos ciklų yra suskaičiuota daugiau: penki nuo pirmosios pramonės revoliucijos XVIII amžiuje ir dar apie dvidešimt iki jos. Skirtingai nuo mums puikiai pažįstamų krizių, ilgalaikiai ciklai asocijuojasi ne su darbo, pajamų, turto praradimu, o su milžiniška inovacija, kuri, laikui bėgant, į gera pakeičia kiekvieno žmogaus gyvenimą. Žinoma, kaip ir vertinant bet kuriuos pokyčius, kai kas matys destruktyvią jų pusę. Kai atsiradus kompiuteriams nebeliko mašininkių poreikio, toms moterims tai buvo asmeninė, o spausdinimo mašinėlių gamintojams – viso verslo tragedija. Tačiau šiandien jau turbūt niekas nedrįs teigti, kad nereikėjo jokių kompiuterių ir kad verta grąžinti spausdinimo mašinėles.
Kad būtų aiškiau, išvardysiu įvykusias ilgalaikes bangas – jos dar kartais vadinamos jas geriausiai ištyrinėjusio ekonomisto N.Kondratjevo pavarde.
Pirmoji pramonės revoliucija žmonijai dovanojo garo mašinas ir masinę tekstilės gamybą (1771 metai), aprengė žmones, išvadavo nuo menkai našaus darbo, o E.Zola to laikotarpio esmę apibūdino savo romano pavadinimu „Moterų laimė“.
Plieno apdirbimo inovacija, leidusi tiesti geležinkelius, statyti traukinius, plieninius laivus ir lėktuvus, patenkino poreikį prekiauti ne tik savo miesto ir šalies teritorijoje, žymiai greičiau susisiekti.
Elektros atradimas ir chemijos pramonės inovacijos priskiriamos trečiajai bangai (apie 1875 metus): dėl jos turime kitokią gyvenimo trukmę ir kokybę.
Ateina metas dalykams, kuriuose intuicija, juslės, savirūpa, savisauga tampa kertiniais žodžiais.
Modernus naftos pritaikymas, vidaus degimo variklio ištobulinimas pasauliui dovanojo automobilių pramonę – tai XX amžiaus pradžios banga. Mums geriausiai pažįstama telekomunikacijų ir informacinių technologijų banga, kuri įsiskverbusi taip plačiai ir taip giliai į visų gyvenimus, kad neabejojama: naujoji, šeštoji, banga – jau ant nosies. Ir netgi apytiksliai nutuokiama, kad ji bus susijusi su asmens ir aplinkos sveikata, kas visai nestebina ir atitinka A.Maslow aprašytą poreikių piramidę.
Žmonės jau pamaitinti, aprengti, įveikė gausybę ligų, gali susisiekti ir bendrauti pačiais įvairiausiais būdais, materialaus pasaulio komfortas ištobulintas nuo info iki nano. Ir tada ateina metas dalykams, kuriuose intuicija, juslės, savirūpa, savisauga tampa kertiniais žodžiais. Ar pastebite, kad jie – moteriškosios giminės?