„Gyvenime esu labai ramus... Na, gal ne visai, – susizgrimba komikas Dominykas KLAJUMAS (32), paprašytas papasakoti apie tikrąjį save. – Mėgstu dirbti, esu ganėtinai disciplinuotas – rytai ir vakarai visada vienodi, valgau tą patį. O mene galiu taškytis, kaip noriu, – nors ir nuogas lakstyti. Vienas Dominykas papildo kitą. Tikrasis? Turiu nemažai baimių. Kaip ir daugelis menininkų, esu jautrus, daug ką slepiu po kaukėmis.“
Dominykai, ką slepi po kaukėmis?
Baisu parodyti silpnumą. Ir tai atėjo iš vaikystės... Mokykloje man buvo gana sunku, trūko pasitikėjimo savimi. Tačiau tikiu, kad visiškai savimi pasitikinčio standuperio nesutiksi – humoras atsiranda su tam tikra trauma. Neretai norisi pasirodyti labai kietam, protingam. Bet džiaugiuosi, kad man vis labiau pavyksta parodyti tikrąjį save. Kiekvieną kartą atsiverdamas pastebiu, kad pasaulis nesugriūva, todėl vis mažiau man reikia vaidinti. Galiu pasakyti, kad tikrasis „aš“ vis labiau artėja link to, kokį save vaizduoju, – sugebame susijungti. Tai yra gerai – mažiau nerimo, nereikia tiek daug kaukių. Liko tik kelios, pagrindinės... Anksčiau reikėdavo milijoninio sluoksnio, bet supratau, kad visas tas kaukes dėtis prilygsta darbui. Pasakiau sau: geriau mažiau – pažiūrėkime, kas išeis.
Kaip dažniausiai prisistatai?
Esu komikas, mėgstantis prisistatyti menininku. Mėgstu kurti, laužyti tam tikrus standartus, pamaištauti. Kai kam nors nepatinka, ką darau, man dar labiau patinka, kad jiems nepatinka (juokiasi). Anksčiau mane vadindavo vėžiu. Ne dėl to, kad kažkoks išsikerojęs, – viską atbulai darydavau. Ai, dar tėvas žydu vadindavo, nes jam atrodė, kad viską darydavau priešingai, nei būdavo pasakyta. Štai toks aš – komikas, menininkas.