Komikė Giedrė Barauskaitė: „Žmonija netikiu, o kiekvienu žmogumi tikiu“

Iš pirmo žvilgsnio nė nepamanytum, kad švelnų balsą, primenantį prancūzų aktorės ir dainininkės Vanessos Paradis, turinti jauna moteris, kurianti naivų, vaikišką įvaizdį, su didele juodojo humoro doze kalba apie didžiausius visuomenės skaudulius ir drąsiai žvelgia į tamsiausias žmogaus sielos kerteles. Su Giedre susitinkame jos koncertų turo, skirto septintajam pačios prodiusuotam albumui „GiedRé est les gens“ (liet. „Giedrė yra žmonės“) įkarštyje. Viename Paryžiaus barų po aktorystės studijų pradėjusi dainuoti humoristines savo kūrybos dainas, dėl laimingų atsitiktinumų, talento ir charizmos atlikėja dabar koncertuoja legendinėse Prancūzijos koncertų salėse, kur publika, kartu su ja niūniuojanti kūrinių žodžius, puikiai žino: Giedrė – lietuvė.

Tavo koncerte-spektaklyje lankiausi pirmą kartą ir buvau nustebinta savo pačios reakcijos: prajuokinai, privertei susimąstyti ir šokiravai. Savo naujojo albumo veikėjams – kūniškiems malonumams kryžių pasitelkiančiai vienuolei, ekshibicionistui ar šiukšliavežiui – tu tarsi suteiki balsą ir sieki ištrinti ribą tarp to, kas priimtina, ir to, kas nenormalu. Sąmoningai sieki provokuoti?

Žodis „provokuoti“ man yra svetimas, nes asocijuojasi su savo nuomonės primetimu ir chaoso sukėlimu. Iš tikrųjų mane visuomet domino ekstremalios situacijos ir žmonės. Manau, kad kiekvienas iš mūsų turi kažką ekstremalaus, tik vienų tai labiau matoma, o kiti tai puikiai slepia. „Keistumo“ supratimas yra labai asmeniškas, todėl iš savo dainų veikėjų juokiuosi su meile.

Iš kur ateina tas geranoriškas domėjimasis visuomenės smerkiamais žmonėmis?

Man labai anksti daug kas pradėjo atrodyti keista. Stebėdavau ir galvodavau, kaip žmonės gali išgyventi tokiame žiauriame ir beprasmiškame pasaulyje. Man irgi buvo sunku, todėl iki šiol bandau suprasti, kaip kiti kapstosi iš viso to mus supančio mėšlo.

Kokie menininkai tave įkvepia?

Man atrodo, kad jeigu tave kas nors įkvepia savo kūryba, sunku kurti pačiam. Tačiau tikrai yra menininkų, žavinčių laisve ir leidusių suprasti, kad mano gyvenimas ir mano kūryba priklauso tik man. Genijumi laikau amerikietį George’ą Carliną, pristatomą kaip humoristą, bet man jis prilygsta sociologui ar antropologui. Žaviuosi jo juoduoju humoru, ciniškumu. Surijau visas Prancūzų autoriaus Philippe’o Jaenados knygas. O perskaičiusi Virginie Despentes kūrinį „King Kong Théorie“, nusipirkau gal dvidešimt egzempliorių ir kai sutinku kokią jauną merginą, jai padovanoju. Jei šią knygą būčiau perskaičiusi anksčiau, būčiau sutaupiusi tiek daug laiko, kurį leidau dvejodama ir ieškodama atsakymų į įvairiausius klausimus.

Tavo dainos abejingų nepalieka. Ar galima sakyti, kad Prancūzijoje tave arba myli, arba tavęs nekenčia?

Tikrai taip. Ir man tai labai patinka. Esu gana radikalus žmogus ir džiaugiuosi turėdama tokią pačią publiką, kuri koncertuose yra šimtu procentų su manimi.

Kaip vertini kritiką? Daugelis kūrėjų jai itin jautrūs.

Priklauso nuo to, kieno tai kritika. Kai kurie dalykai manęs visai nepaliečia. Man nesvarbu, jeigu kas sako, kad moku tik keturias natas ir nesu puiki dainininkė, nes ir nesiekiu tokia būti. Žeidžia tik klaidingas supratimas, jog smerkiu žmones ar situacijas, apie kurias dainuoju. Yra buvę atvejų, kai manęs vos nepadavė į teismą. Parašiusi „Miegančiosios gražuolės“ parodiją – dainą apie transeksualą, Paryžiaus Bulonės miške dirbantį prostitute, sulaukiau šiuos asmenis reprezentuojančios asociacijos kaltinimo transfobija. Tai buvo išties skaudu. Siekdama viską išsiaiškinti gražiuoju, pakviečiau juos į savo koncertą. Išgirdusi kūrybos visumą, po ilgo pokalbio asociacija minties apie teismą atsisakė. Žmonės dažniausiai pyksta dėl tiesiogiai su jų gyvenimu susijusių dalykų.

Prancūzijoje įprasta klijuoti etiketes pagal asmens politines pažiūras, socialinę padėtį ir panašiai. O koks yra tavo tipiškas klausytojas?

Esu laimingiausias žmogus, nes negalėčiau jo apibūdinti. Tai gali būti pagyvenęs pleiskanotas universiteto profesorius arba grupė jaunuolių, kurie ateina manęs pasiklausyti vien dėl to, kad savo dainose kartoju žodį „bite“ (liet. „penis“). Kas juos jungia? Gal tai žmonės, kuriems kadaise dėl vienos ar kitos priežasties buvo gėda. Mano koncertas jiems yra tai, kur gali atsipalaiduoti, nes kalbu apie tūkstantį personažų ir situacijų, kurios galbūt dar sunkesnės ar „kitoniškesnės“ nei jų. Na, ir, žinoma, žmonės, kuriems tiesiog gera juoktis.

Itin spalvingas, kiek vaikiškas – tiek koncertinis, tiek asmeninis – tavo stilius ypač kontrastuoja su pilka Paryžiaus minia.

Tu pasiilgai Lietuvos! (Juokiasi). Išties visai neseku mada. Taip pat neperku nieko naujo ar pagaminto Kinijoje. Pavyzdžiui, megztinis, kurį dabar vilkiu, yra iš „Humanos“ prie Rotušės aikštės Vilniuje. Visada maniau, kad tai, kaip rengiesi ir atrodai, yra tas pats, kas dekoruoti savo namus. Kodėl, kai viskas pilka ir liūdna, nepamačius šiek tiek spalvų?

Giedre, tu – optimistė ar pesimistė?

Manau, kad jeigu būčiau tikra pesimistė, niekada nebūčiau pradėjusi kurti. Jei tai darai, koncertuoji, vadinasi, kažkur giliai tiki, kad viskas gali būti geriau. Žmonija netikiu, o kiekvienu žmogumi tikiu. Kiekvienas sugebame daug daugiau, nei patys manome ar buvome priversti manyti. Gal tai ir yra optimizmas?

Esi ne kartą sakiusi, kad karjeros pradžioje neturėjai ambicijų ir nenorėjai bet kokia kaina išgarsėti. O kaip yra šiuo metu?

Vos tik pradėjusi dainuoti bare, buvau tokia pat laiminga, kokia esu dabar. Tik šiandien gyvenu komfortiškiau ir turiu daugiau galimybių. Atsakomybės taip pat daugiau, nes žmonės perka mano albumus, bilietus į koncertus, turi ieškoti auklės savo vaikams, kad galėtų dalyvauti mano pasirodymuose.

Praėję metai buvo itin įdomūs, nes vyksta koncertų turas ir ką tik pasirodė filmas, kuriame vaidinu bulgarę, bandančią įsitvirtinti Prancūzijoje (prancūzams, beje, visi Rytų europiečiai vienodi...). Jau ir anksčiau esu gavusi pasiūlymų vaidinti televizijoje ar filmuose, bet man vien būti ekrane neįdomu. Šis scenarijus iškart sužavėjo, todėl nedvejodama sutikau. Besifilmuodama praleidau du be galo intensyvius, bet smagius mėnesius. Ateinantį balandį taip pat išleisiu komiksą – tu pirma, kam tai sakau! Jame bus daug pasakojama apie Lietuvą, todėl džiaugčiausi, jei ir lietuvių leidėjai juo susidomėtų.

Esi minėjusi, jog Lietuvoje nedainuoji dėl to, kad čia mažai kas supranta prancūzų kalbą ir mūsų šalyje nėra humoro kultūros, ypač gajos Prancūzijoje. Tačiau jaunoji Lietuvos komikų, visuomenininkų karta tikrai turi daug sekėjų, o per socialinius tinklus išpopuliarėti kaip niekada lengva.

Sutinku, kad per pastaruosius metus daug kas pasikeitė, yra kitaip mąstančių žmonių, nebijančių kalbėti temomis, kurios anksčiau buvo tabu. Tuo išties labai džiaugiuosi. Būtų įdomu ką nors sukurti Lietuvoje, bet gali nutikti, jog paskui giminės nebenorės nieko bendro su manimi turėti. Buvo labai juokinga, kai vieną dieną tetos paprašė mamos, kalbančios prancūziškai, išversti mano dainų tekstus. Vėliau viena po kitos, kai niekas negirdėjo, atėjo ir prisipažino: „Žinai, mano vyrui buvo taip pat kaip toje tavo dainoje!“ Visi mes žmonės, tik Lietuvoje dėl sunkios istorijos esame pasislėpę po daugiau sluoksnių. Kai juos nuimi – širdis ta pati.

Manęs ir Prancūzijoje klausia, kodėl nedainuoju savo šalyje. Manau, kad labai skiriasi lietuvių ir prancūzų drovumas. Lietuvoje gali nuogas ateiti į pirtį su dvidešimt nepažįstamų žmonių, bet kalbėti apie ką nors intymaus sunku. Prancūzijoje atvirkščiai – čia žmonės laisviau kalba. Tikiu, kad Lietuvoje situacija keisis.

Taip pat esi sakiusi, kad tau lietuviai – tikresni už prancūzus.

Nors iš Lietuvos išvažiavau vos septynerių, iki šiol čia turiu draugų, kurie grįžtančią pasitinka oro uoste. Lietuviai ištikimi draugai, linkę padėti. Prancūzijoje žmonės daug šiltesni, bet savo problemas kiekvienas linkęs spręsti pats. Mano draugai prancūzai visada lieka maloniai nustebę dėl mūsų svetingumo, kai juos atsivežu į Lietuvą. Aišku, jeigu jie ne gėjai ir ne juodaodžiai (juokiasi).

Kokia Giedrė prancūzė ir kiek jos gyvenime lietuviškumo?

Iki šiol jaučiuosi lietuve, gyvenančia Prancūzijoje. Nesu nei ten, nei ten. Arba ir ten, ir ten. Specialiai nepasikeičiau lietuviško paso, nors progų turėjau. Vairuotojo pažymėjimą taip pat laikiau Lietuvoje. Tačiau kai čia lankausi, jaučiuosi grįžtanti atostogų. Mano draugai Lietuvoje pastebi, kad sveikinuosi net su nepažįstamaisiais, mat Prancūzijoje tai įprasta.

Pasiilgstu juodos duonos. Anksčiau taip pat labai trūkdavo varškės ir silkės, bet jau porą metų esu veganė. O labiausiai trūksta tiesiog būti Lietuvoje. Kas tris keturis mėnesius fiziškai jaučiu, kad reikia važiuoti namo. Atrodo, kad čia man nieko blogo negali nutikti.