Kompozitoriui Vytautui Bikui – 35-eri: „Visą laiką, kurį praleidžiu ne studijoje, skiriu šeimai“

Pastaruosius metus jūsų veidą vis dažniau galima išvysti televizijoje. Dalyvavimą projektuose siejate išskirtinai tik su muzika – ar būtų įmanoma kada nors Vytautą Bikų išvysti, tarkime, dizaino ar stiliaus projektų žiuri?

Niekada nesakyk niekada, tačiau manau, kad ne. Mėgstu kalbėti apie tai, ką išmanau ir apimti sritis, kur esu sukaupęs patirtį ir pasiekęs kažkokių rezultatų. Dažnam dabar tenka dalyvauti tokio tipo televizijos projektuose, kuriuose neturi reikiamos patirties ir tai daro dėl reklamos, kas yra visiškai suprantama. Man, kaip kūrėjui, reklama nėra labai aktuali. Savo darbu pasiekiau tiek, kad paprasčiausiai ji tapo nereikalinga. Atsisėdęs į komisijos nario kėdę aš stengiuosi komentuoti tik dalykus, kurie susiję su mano profesija. Aišku, būna, kad kartais užsimenu, tarkime, apie atlikėjo dėvėtą švarkelį pasirodymo metu, bet tai nutinka, nes iš muzikinės pusės neturiu ką pasakyti. Ne dėl to, kad tas apdaras labai geras, o dėl to, kad reikia tuo metu kalbėti.

Komisijos nario darbas nėra paprastas. Būna, jog pritrūkstate žodžių?

Kartais pritrūkstu gerų žodžių, o blogų sakyti nenoriu. Visuomet siekiu paskatinti žmones, kad jie nenustotų kurti. Bet, kaip dažnai matome, televizijoje tikrai nutinka įvairiausių dalykų. Tik sėdint namuose prie ekranų, atrodo, jog paprasta kažką greitai ir maloniai pakomentuoti.

M.A.M.A. muzikos apdovanojimuose neseniai buvote įvertintas kaip populiariausias dainų autorius. Kokie pastarieji metai buvo jums kūrybine prasme?

Mano profesija šiuo „karantininiu“ požiūriu yra labai dėkinga, nes ar šiaip ar taip studijoje praleidžiu 90 procentų laiko vienas. Tad kažkokių apribojimų dirbti man kaip ir nebuvo. Tam tikrais atvejais gal tiesiog atrodė sunkiau įrašinėti atlikėjų kūrinius, tačiau viską pavykdavo išspręsti. Tiesa, karantino metu, nors ir atrodė, kad turime marias laiko, bet paradoksaliai man jo trūko. O kūrybą juk reikia iš kažkur paimti…

Nemeluosiu – kai viskas uždaryta ir tenka gyventi režimu darbas – namai, to įkvėpimo pradeda stigti ir viskas ima slėgti. Mano emocinė savijauta šiuo metu nėra bloga, tikrai negaliu skųstis, darbo užtenka – tiesiog džiugesio šiemet mažiau, nei pernai. Pasiilgau kontakto su žmonėmis ir bendravimo be ribojimų. Be abejo, svarbiausia – sveikata bei sąmoningas požiūris į susiklosčiusią situaciją.

Su šeima nemažą karantino dalį, kuomet nebuvo judėjimo ribojimų, leidome sodyboje netoli Mažeikių. Tačiau mano studija yra Vilniuje, tad tekdavo nemažai važinėti pirmyn – atgal. Metai buvo gan intensyvūs. Paprastai kalbant, visas susidaręs emocinis fonas kūrybai ir įkvėpimui tikrai nepadeda.

Kokią reikšmę jums turi apdovanojimai ir įvertinimai?

Be abejo, džiugu yra būti įvertintam, ypač remiantis pagrįstais kriterijais, skaičiais, o ne žiūrovų ar komisijų balsavimo rezultatais. Iš kitos pusės, tie skaičiai be abejo yra tokie, nes ko gero didesnei daliai žmonių mano kūryba labiau patinka negu nepatinka. Čia taip pat reikia pasakyti, kad didelė dalis nuopelnų tenka atlikėjams, su kuriais aš dirbu ir kurie tiki mūsų bendro darbo rezultatais. Nėra taip, kad sėdėčiau ir galvočiau, kad štai, koks aš apdovanotas šaunuolis, tikrai ne. Bet gautas M.A.M.A. apdovanojimas reiškia, kad žmonės klauso mano kūrybos ir kad aš dar kuriam laikui išlaikiau savo darbo vietą. Vienaip ar kitaip, kuriu ne dėl prizų ir ne dėl apdovanojimų – puikiai gyvenau ir neturėdamas statulėlių, manau, taip pat puikiai gyvensiu ir toliau, gavęs vieną ar kitą.

Būna, jog aplanko apatija ir kažkuriuo gyvenimo momentu apie muziką galvoti nesinori?

Būtent dabar yra tas momentas, kai jaučiu, jog jau truputį pavargau. Labai tinkamu laiku uždavėte šį klausimą. Pavargau ne nuo kiekio, o nuo to, kad seniai nebuvau kažkur išvažiavęs. Kai muzika ir kūryba yra tavo darbas, negali pasitikėti vien įkvėpimu, širdimi ir jausmais – reikia dažniau vadovautis protu, žiniomis bei patirtimi. Muzikos tenka rašyti daug, nuolat, nors ir neatrodo, kad jos būna daug išleidžiama. Didžioji dalis parašytų dainų lieka mano kompiuteryje. Tos nuovargio dienos tikrai kartais užsitęsia, tačiau iš visų jėgų stengiuosi, kad mano veikla nevirstų „darbu prie staklių“, kur tik ateini, atbūni savo valandas, viską išjungi ir eini namo.

Jūsų aplinkoje – galybė menininkų. Kaip žiūrite į naująjį karantino švelninimą, ką manote apie renginius, kuriuose lankytojų skaičius ribojamas iki 150 žmonių?

Manau, kad visi turime išmokti gyventi su virusu ir jo pasekmėmis, nes juk atmainų gali būti begalės. Nenoriu veltis į politines peripetijas, tačiau kai kurie klausimai galėtų būti sprendžiami sparčiau ir efektyviau. Be abejo, prie kiekvienos sankryžos policininko nepastatysime, reikia ugdyti piliečių sąmoningumą. Visi juk pavargome nuo tų suvaržymų. Tas blogas emocinis fonas ima atsibosti – nereikia užsidaryti namuose ir verkti į pagalvę, gal laikas tiesiog keisti tam tikrus įpročius.

Renginiai, kuriuose gali dalyvauti iki 150 žmonių, yra geriau nei jokių renginių – tačiau iš tiesų juos organizuoti daugeliu atvejų yra nuostolinga. Liūdna, kad prekybos centrai gali būti atidaryti, o tarkime, koncertai su sėdimomis vietomis (kuriuose būtų galima išlaikyti reikiamus atstumus) – draudžiami.

Kaip prie pastarųjų metų pokyčių sekėsi prisitaikyti jūsų šeimai?

Bijau prisikalbėti, tačiau man atrodo, kad viskas buvo ir yra gerai. Ir ne karantino metu laiką, kurį praleisdavau ne studijoje, stengdavausi skirti žmonai Gintarei su vaikais. Nuo mažųjų veidų nedingsta šypsenos, nes nereikia eiti į darželį, o tėveliai praleidžia žymiai daugiau laiko su savo atžalomis. Gintarė yra nuostabi mama ir žmona. Manau, būtent todėl mes karantiną išgyvename pakankamai nesunkiai. Be abejo, pavargstame, tai juk normalu, tačiau įžvelgiu tikrai daug pozityvių dalykų dabartinėje situacijoje. 

Daug dalykų teko atsisakyti naujoje kasdienybėje?

Reikėjo atšaukti suplanuotas keliones. Jas visi be galo mėgstame. Na, o daugiau, kaip minėjau, ekstremalių pasikeitimų dienotvarkėse nevyko. Nesiėmiau jokios naujos veiklos, nes tam stigo laiko. Visi tie „nuo pirmadienio imsiu sportuoti” ar „kas mėnesį perskaitysiu po 10 knygų” juk dažniausiai tetrunka savaitę (šypteli). Išties karantino metu gyvenome įprastai. Energijos sėmėmės iš lauko – miškų, parkų, kuriuose stengėmės kasdien praleisti bent po kelias valandas, taip pat plaukiojome, važiuodavome su vaikais į baseiną. Asmeniškai man, daugiausiai energijos suteikė mano darbas. 

Juk yra ne viena leistina kelionių kryptis – kodėl nekeliavote?

Didelė dalis kelionių yra su priverstine saviizoliacija grįžus arba ten nuvykus, tai man netinka. Tiesiog kol kas yra taip, kaip yra. Poilsinės kelionės, tūnant viešbučiuose – irgi nežavi. Nematau tame nieko blogo, tačiau apsiavęs kedus ar įsėdęs į automobilį svečioje šalyje labiau mėgstu kuo daugiau pamatyti. Galiu pragulėti besiilsėdamas ant smėlio daugiausiai 3 dienas, po to jau tikrai norisi vykti ir pažinti aplinką.

Šiandien jūsų gimimo diena, ar pats minėjimas, tas faktas, kad jubiliejus – svarbūs?

Nejaučiu, kad tai būtų kažkokia ypatinga šventė, jau senokai nešvenčiu savo gimtadienių. Sulaukęs 35 – erių, jaučiuosi taip pat, kaip būdamas dvidešimties. Tiesa, nėra skirtumo ar gimimo diena būna darbo dieną, ar savaitgalį, visą ją praleidžiu su šeima, kartu pavakarieniaujame, mėgaujamės vieni kitų draugija. Kadangi šiuo metu yra karantinas, tai nelabai čia ką galime ir prisigalvoti. Nesu „balių“ mėgėjas, vertinu ramybę.

Ko palinkėtumėte sau gimtadienio proga?

Priminčiau, kad nieko nėra amžino ir reikia mėgautis dabarties akimirka: jei nori kažką daryti – daryk, neatidėliok. Gyvenkime šia diena. Jei karantinas baigtųsi, visiems siūlyčiau keliauti, eiti į koncertus, parodas. Juk ir ateityje gali netikėtai išaušti tokia diena, kaip praėjusių metų kovo 16 – oji, nuo kurios viskas ėmė ir apvirto aukštyn kojomis.