Kone pusę pasaulio apkeliavusi Inga Malinauskienė: „Patikrinome, kaip sukasi Žemė“

„Patikrinome, kaip sukasi Žemė. Sutaupėme vieną dieną, nes kalendorius keliaujant persivertė. Panašų turą darėme prieš ketverius metus. Tada tai atrodė kažkas nerealaus, o dabar, antrąsyk, jautiesi toks visažinis. Vienintelis sunkumas – adaptacija dėl laiko skirtumo. Kai skrendi į priekį, patiri įspūdžių, esi susiplanavęs veiklą, užtat prisitaikai lengviau. Be to, pirmiausia keletą dienų praleidome Honkonge, kur laiko skirtumas palyginti nedidelis – šešios valandos, o pratinimasis prie laiko pokyčių jau buvo prasidėjęs. Tada iškart įkritome į Naująją Zelandiją, ten intensyviai keliavome, dairėmės, pasikeitė oras, švietė saulė, viskas gražu, tad ir vienuolikos valandų skirtumas ne taip jautėsi, kaip grįžus namo. Ir tikrai nesiskundžiu dėl oro! Man Lietuvoje visais metų laikais miela ir gražu, o Vilnius – pats šauniausias. Namo iš Bora Bora, su kuria skiria dvylika valandų, keliavome nesustodami – penki skrydžiai vienas po kito. Beje, parvykome žvalūs, bet pamiegojome ir tada prasidėjo... Net keista – juk, regis, esi pripumpuotas vitaminų: saulė, jūra, valgai tiek vaisių, tikrą vietinį maistą“, – stebisi Inga.

Tačiau, nepaisant šio nepatogumo, bemaž keturių savaičių kelionę ji vadina viena įspūdingiausių gyvenime: „Anksčiau man ir dvi savaitės atostogų atrodydavo daug. O šįsyk, kai grįžtant sutriko skrydžiai, pagalvojau, kad būtų gerai dar porą dienų jas pratęsti... Grįžti, kaip suplanuota, norėjosi dėl numatytos kolektyvo išvykos.“

Inga pasaulį išmaišiusiai skersai išilgai, gali lyginti aplankytus kraštus, bet Naujoji Zelandija jos geriausiųjų sąraše užima aukštą vietą. „Galbūt viskas todėl, kad pati dėliojausi esminius kelionės taškus – ką noriu pamatyti, kur rasti geriausias nakvynės vietas. Anąsyk viešėjau tik Šiaurės saloje, bet jau tada girdėjau, kad Pietų – gražesnė“, – pasakoja verslininkė, kai kuriuos atostogų planavimo punktus derinusi su šioje srityje patyrusia išskirtinių kelionių organizatore Inga Bytaute.

Naujojoje Zelandijoje keliautojus žavėjo viskas: klimatas, peizažai, vietos žmonės, aptarnavimas. „Vietiniai labai paprasti. Tokie, sakyčiau, ūkininko tipo – panašių sutiktume ir Lietuvoje, išvažiavę į kaimo apylinkes. Buvome apsistoję obuolius ir bijūnus – vienas mano gražiausių gėlių – auginančios šeimos viešbutėlyje. Per pusryčius šeimininkai pašnekino, papasakojo, kad savo gėles gabena į Olandiją. Tada ir tapo aišku, iš kur į Europą atkeliauja tie nuostabūs bijūnų pumpurai. Paragavau obuolio – jis kitoks nei mūsų parduotuvėse, nors ir ne pats išvaizdžiausias. Atsikandau vieno ir paprašiau viso krepšelio. Pusryčiams ragavome dešros. Šeimininkai pasakoja: „Ji – iš mūsų kaimyno, kuris penkiolika metų tobulino receptą, o dabar, sako, jį parduotų nebent už milijoną.“ Pagalvojau: pas mus žmonės, jei ir gamina geresnę ar blogesnę dešrą, į procesą taip nesigilina, kad penkiolika metų tobulintų receptą. Nesakau, kad lietuviai ką nors daro blogai, ne, tik noriu pabrėžti, kaip žmonės tenai vertina natūralumą, tikrumą, tai, kas ateina iš gamtos. Visi patenkinti, laimingi, paprasti – jokių aukštųjų madų, tiesiog viskas savita ir gražu. Klimatas šiek tiek panašus į mūsų – gal švelnesnis. Labai pasisekė – tikėjomės apie dvidešimt laipsnių, o įšildavo ir iki trisdešimties“, – pasakoja gražiu įdegiu lietuviškos žiemos aplinkoje išsiskirianti Inga.

Tasmanijos įlankoje Malinauskai plaukiojo laiveliais, gėrėjosi pakrantę tankiai nugulusiais ruoniais, ant vandens plūduriuojančiais albatrosais, sraigtasparniais kilo apžiūrėti ledynų, klausėsi cikadų muzikos, Marlboro regione keliavo per vynuogynus ir vyno ūkius. Abiem įsiminė iškyla į vandenyną stebėti banginių ir delfinų.

Naujoji Zelandija nėra šalis, kur atvažiuotum į kokią prabangą ir gautum austrių su šampanu. Man to ir netrūko.

„Turizmui ten skiriamas didžiulis dėmesys – visur matai, kad tavimi, kaip klientu, labai rūpinamasi. Net ir tokioje iškyloje jauti, kaip viskas sustyguota, pagal grafiką. Sraigtasparniai skraido ir stebi banginius, praneša laivams, kur kuris iškils į paviršių, iškels uodegą, tad nusivilti tenka retai. Man, tiesą sakant, didesnį įspūdį nei banginis paliko gausybė delfinų, kurie lydėjo mūsų laivelį grįžtant, – jie taip smagiai žaidė ir tuo mėgavosi, – šypsosi prisiminusi. – Plaukiant laivu mergina kapitonė paruošė pietus. Maistas – lyg Italijoje. Šviežutėlė čiabata, pestas, burnoje tirpsta parūkyta žuvis – viskas iš vietinio turgaus. Valgiau ir negalėjau sustoti, nes taip skanu! Naujoji Zelandija nėra šalis, kur atvažiuotum į kokią prabangą ir gautum austrių su šampanu. Man to ir netrūko.“

Nors svarbiausius kelionės punktus Inga buvo sudėliojusi iš anksto, improvizacijos taip pat pakako: „Jau pirmojoje vietoje, kur apsigyvenome, pasiteiravome vietinių, ką rastume, jei važiuotume į vieną ar kitą pusę. Jie visur nuoširdžiai patardavo, tada judėdavome toliau.“ Taip keliaudami pakrante džiaugėsi paklausę pasiūlymo sustoti suvalgyti omaro iš pažiūros keistoje užeigoje. „Vos nepralėkėme pro šalį – atrodo, kažkoks vagonėlis, pats gyvenime tenai valgyti nesugalvotum. Pardavėjas – visiškai netipiškas: tatuiruotas, ilgais plaukais, keistos kalbėsenos. Bet kaip viskas buvo skanu ir gerai! O nežinodamas tokią vietą tiesiog apeitum“, – pasakoja.

Keliautojai matė vietas, kur buvo filmuojama trilogija „Žiedų valdovas“. „Vietiniai sako, kad „Žiedų valdovas“, „Įsikūnijimas“, „Hobitas“ labai sustiprino susidomėjimą jų šalimi“, – prisimena Inga.

Malinauskai pastebėjo jokiame kitame krašte nesutikę tiek keliaujančio jaunimo. „Atsipūtę, su kuprinėmis ant pečių, sustoja, padirba kur nors kavinukėje ir keliauja toliau – teko nemažai su tokiais kalbėtis“, – šypsosi Inga. Ypač daug jaunų žmonių lietuviai sutiko Kvinstaune, kuris iš aplankytų miestų patiko labiausiai. „Jame – ežeras, aplinkui – kalnai. Žiemomis žmonės ten slidinėja, vasaromis renkasi aplink ežerą, ilsisi, plepa, valgo – panašiai kaip mūsų Vilniaus gatvėje. Šurmulys – per visą naktį. Daug metų, kiek keliauju, vis galvodavau, kur važiuoja jaunimas? Nes, gal tik išskyrus Ibisą, visur mačiau daugiau vyresnio amžiaus turistų. Atsidūrus tarp jaunimo, gera, ramu, pats atsipalaiduoji“, – pasakoja verslininkė.

Žinote, mano vyras tylesnis, įspūdžius sunkiau garsiai reiškia, bet grįžtant ir jis kaip „Tėve mūsų“ kartojo: „Na bet kaip faina buvo!“

Bora Bora antrą sykį viešėjusios poros taip pat nenuvylė. „Ten viskas kažkaip kitaip nei Seišeliuose ar Maldyvuose – viskas geriausiai subalansuota: vandens šiluma, smėlis, kalnai, džiunglės“, – šypsosi Inga. Kartą jie su Virginijumi ištaikė progą pasidžiaugti savo pomėgiu – tinkliniu. „Tik kamuolį gavome salės, ne paplūdimio“, – juokiasi. Tačiau ne kamuolys lėmė, kad pasimušinėjimas buvo tik vienas ir trumpas – namuose liko geriausi poros sporto partneriai aštuoniolikmetis Marius ir dvidešimt dvejų Eglė.

„Žinote, mano vyras tylesnis, įspūdžius sunkiau garsiai reiškia, bet grįžtant ir jis kaip „Tėve mūsų“ kartojo: „Na bet kaip faina buvo!“ – juokiasi Inga Malinauskienė.

Netrukus ji džiaugsis kelione su dukra – pernai Majamyje dalyvavusios tinklinio stovykloje ir stebėjusios čempionatą, šįmet vėl skris pasimėgauti saule ir gražiu tinkliniu. „Ten varžysis ir mūsų remiamos Lietuvos ir Latvijos poros“, – džiaugiasi verslininkė. Neseniai iš Pietų Afrikos grįžusi Inga drąsiai planuoja naujas keliones, nes sako darbe subūrusi komandą, kuri puikiai tvarkosi ir be vadovės.