Konkursas „Mūsų meilės istorija“: visada svajojau, kad vaikinui pasakysiu TAIP bučiniu

Šiandien daugiau nei keturi metai, kad mes esame pora, o viskas prasidėjo ne kur kitur, bet internete ir prie to stipriai prisidėjo VGTU. Iš tikrųjų visada tikėjau meile iš pirmo žvilgsnio ir kad gyvenime sutiksiu tą vienintelį, kuris atsiras netikėtai ir privers pajausti tų drugelių plazdėjimą viduje. 

Darnipora.lt vienas iš įdomiausių pažinčių portalų, kur galima sutikti tikrai išskirtinius žmones ir nesulaukti nešvankių pasiūlymų. Ir štai vieną dieną, kai atkeliauja laiškas nuo jo. Pripažinkime, laiškas tikrai banalus: Labas, kaip sekasi? Tikrai juokinga šiuo metu pagalvojus apie tokią žinutę, bet bendrauti pradėjome: vieną dieną jis parašo, atsakau jam ir tik kitą dieną gaunu atsakymą. 

Trečią dieną bendraujant jis paprašė mano numerio, o aš, žinoma, išdidi nepažįstamiems jo tiesiog nedalinu ir taip jam parašiau. Pažinčių tinklalapyje bendravome ir toliau. Praėjus gerai savaitei sulaukiau dar vieno telefono numerio prašymo. Šį kartą jau numerį parašiau, bet keisčiausia, kad visą savaitę nesulaukiau jokių žinių. Pasimečiau, nesupratau kodėl taip yra, bet ir gilintis nedrįsau. 

Praėjus daugiau nei savaitei, vieną vakarą sulaukiu nežinomo numerio skambučio. Bet pamačius telefono ekrane numerį, supratau, kad čia jis. Nežinau, iš kur tokia nuojauta, bet pasirodo ji manęs neapgavo. Neįtikėtina tai, kad būdami beveik nepažįstami pirmąjį vakarą prakalbėjome daugiau nei dvi valandas. 

ČIA RASITE daugiau šio konkurso meilės istorijų. 

Žinojome abu, kad studijuojame tame pačiame universitete, tačiau kurį laiką bendraudavome tik telefonu. Keliskart skubėdama į paskaitą lyg ir mačiau jį, bet nedrįsau pati prieiti (nors drąsos stoka tikrai nesiskundžiu). Kadangi bendravome ir sms žinutėmis ir jis žinojo, kur aš būnu – kelis kartus automobilyje stebėjo mane ties universiteto biblioteka, tačiau jis taip pat nepriėjo. 

Aš visada svajojau apie tai, kad vaikinui pasakysiu TAIP bučiniu ir tai padariau.

Pagaliau ta lemtinga diena, kai gaunu pranešimą, kad jam iki 18 val. paskaitos, kaip ir man. Jis pasiūlo parvežti mane namo, nes gyvenu šalia Vilniaus, tai nuo Saulėtekio grįžimas užtrunka. Žinoma, aš tikrai labai jaudinaus, kažkaip keista buvo, bet kartu viduje labai gera.

Susitikome prie universiteto durų ir vienas į kitą žiūrėjome. Įsėdome į automobilį (keista buvo vien tai, kad aš įsėdau, nes niekada nelipdavau į nepažįstamųjų automobilius, tačiau aš juo pasitikėjau).

Pasitikėjimas atsirado nežinau iš kur, tačiau iki namų vežti neleidau, paprašiau, kad išleistų prie parduotuvės (nors šiuo metu pati nesuprantu kodėl). Grįžusi namo labai gerai jaučiausi. Visą vakarą bendravome telefonu su tikslu, kad kitą dieną susitiksime. Taip ir įvyko. Mes pradėjome kasdien susitikinėti. Pripažinsiu, jis labai nedrąsus ir tas mane šiek tiek glumino, kadangi esu lyg spirgutis, kuris nenustygsta vietoje ir daug šneka. Tačiau juk priešingybės traukia. 

Taip bendravome kelias savaites. Viskas buvo labai gražu, lyg pasakoje: ant palangės gėlės nespėdavo vysti. O pirmas bučinys... toks nedrąsus, bet nuoširdus. Po dviejų savaičių, po darbo vakare, jis turėjo parvežti mane į namus. Visą vakarą labai jaudinosi, buvo kažkoks neramus, tačiau aš nesupratau kas yra ne taip, netgi pasimečiau. Baigus darbą nukeliavome iki automobilio, kur jau gulėjo rožė. Jis paėmė mano ranką ir paklausė, ar noriu būti jo mergina? Aš visada svajojau apie tai, kad vaikinui pasakysiu TAIP bučiniu ir tai padariau. Taip prasidėjo mūsų graži ir netgi juokinga meilės istorija, kuri tęsiasi iki šiol. 

Mano svajonės išsipildė ir šioje pasakoje, kur viskas baigiasi ilgai ir laimingai, esu aš ir jis – mes.

DĖMESIO: konkurso „Mūsų meilės istorija“ taisyklės.
Laukiame jūsų meilės istorijų!