Danijoje spalvų pritrūkusi lietuvė Kotryna sukūrė leidinį, sužavėjusį 27 pasaulio šalis

„Žurnalas gimė Kopenhagoje, tarp universiteto sienų. Kartu su tuometine kursioke bei drauge Miruna visuomet žavėjomės nepriklausomais leidiniais. Erdvė, kurioje tuo metu sukomės, mus pastūmėjo suvienyti jėgas bei išbandyti sėkmę kuriant kažką savo. Idėjų turėjome gausybę, tačiau puikiai supratome, kad norint įsitvirtinti ant lentynų tarp šios nišos grandų, turime pristatyti kažką naujo, tai, ko niekas dar neregėjo“, – pasakoja Kotryna.

Žurnalo „Sindroms“ tematika kiek neįprasta – tai kiekviename leidinio numeryje tyrinėjama skirtinga spalva. Kaip gimė idėja „pasinerti“ į spalvų paletę ir ją pristatyti žurnalo skaitytojams?

Persikėlusios į Kopenhagą pasigedome spalvų – Miruna kilusi iš Rumunijos, aš iš Lietuvos. Mūsų šalių koloritai kiek skiriasi, tačiau paletės žymiai spalvingesnės, nei skandinaviškoji juoda-balta-pilka. Nutarėme, jog spalva tikrai gali tapti leidinio tema, o pradėjusios nagrinėti spalvas, supratome, kaip glaudžiai jos susijusios su mūsų jausmais, nuotaikomis, prisiminimais bei skirtingomis asociacijomis.

Buvome dvi jaunos studentės, neturinčios patirties leidybos srityje. Tiesa, Miruna tuo metu atliko praktiką „Kinfolk” žurnale, kur turėjo galimybę išvysti šios industrijos virtuvę iš arčiau. Tikiu, kad tai buvo itin naudinga patirtis kuriant vėliau.

Nebuvo kiek nedrąsu svetimoje šalyje imtis viso šito?

Taip ir pradėjome – nežinodamos nieko, kiek bijodamos, tačiau drįstančios klausti ir klysti.

Vieni didžiausių iššūkių buvo mūsų mažytis, bene neegzistuojantis biudžetas. Neturėjome galimybės mokėti rašytojams, fotografams, iliustratoriams, kurie su mumis bendradarbiavo. Visi žmonės tai darė be užmokesčio, savo noru. Manau, kad didžiulio noro ir jaunatviško maksimalizmo mikstūra mus gelbėjo ir padėjo eiti į priekį, paaukoti ne vieną bemiegę naktį, savaitgalius ar atostogas, kuriant tai, kuo šią dieną taip džiaugiamės.

Kokią informaciją skaitytojui norite perteikti spalvomis?

Kiekviena spalva tai nauja, nepažinta erdvė, kurią matyti galime pro skirtingų jausmų, emocijų, asociacijų prizmę. Ši erdvė, tai mūsų eksperimentų laukas. Tyrinėjame spalvą, mokomės iš jos, stengiamės ją pažinti bei įvilkti į naują, dar neregėtą rūbą. Dirbant su nauja spalva niekuomet nežinome kas mūsų laukia, leidžiame jai mus vesti ir rodyti kelią. Išsirinkdamas vieną spalvą, kuri tampa pagrindine leidinio tema, „Sindroms” kviečia skaitytoją į spalvinę kelionę.

Papasakok, kaip gimsta kiekvieno naujo leidinio spalvų idėjos.

Prieš pradedant dirbti su fotografais ar iliustratoriais, visuomet detaliai aptariame savo viziją. Mūsų turinys bei idėjos gana griežtos ir struktūruotos, kadangi spalva, pasirinktos emocijos ar jausmai diktuoja pagrindines taisykles ir įstato į gana tvirtus rėmus, tačiau stengiamės palikti erdvės ir autoriui, kur jis galėtų realizuoti savo idėjas.

Be to, kad bendradarbiaujame su daugybe fotografų, vizualinį turinį kuriame ir pačios. Idėjos gimsta labai netikėtai, besimaudant vonioje, skanaujant močiutės barščius ar vartant savo vaikystės nuotraukų albumus. Kai įkvėpimas mus apleidžia, o idėjos neaplanko, dažnai tiesiog susėdame ir pradedame viena kitos klausti, ką toji spalva reiškia mums, kokius jausmus ji sukelia, kokius asmeninius prisiminimus su ja asocijuojame.

Pavyzdžiui, kai dirbome su balta spalva, atrodo tarsi strigome, nežinojome, kokią žinutę teisingiausia siųsti, ką pasakyti. Iš šio nežinojimo ir pasimetimo gimė balto lapo idėja. Dedikavome numerį baltam lapui, suprasdamos, kad turime kalbėti apie tai, ką kūrėjas patiria krizės metu. Aptarti, kokius kelius atveria kūryba, kai balta erdvė ir galimybė sukurti ką tik nori, gąsdina.

Taigi, dažnai temas išjaučiame pačios, pamiršusios, ką apie šią spalvą kalba rašytiniai šaltiniai ar ekspertai. Turbūt teisinga būtų sakyti, kad žurnalo kūrybos procese, įsiklausiusios į spalvą, atsakomybę perimame į savo rankas ir tampame spalvos diktatorės. Tik, žinoma, kartais spalva taip lengvai nepasiduoda.

Kelių žmonių komanda šiuo metu prisideda prie žurnalo kūrimo?

Pagrindinė komanda susideda iš keturių žmonių: Miruna – įkūrėja ir meno vadovė, Ana – įkūrėja komercijos vadovė, aš, Kotryna – įkūrėja ir redaktorė bei Federico, kuris rūpinasi mūsų pardavimais. Bendraujame su gausybe rašytojų, fotografų, iliustratorių ir kitų kūrybininkų, išsibarsčiusių po visą pasaulį. Komanda dažniausiai keičiasi kiekvieną numerį, tačiau su daugeliu žmonių bendradarbiaujame nuo pačių pirmųjų spalvų. Turbūt nesumeluočiau sakydama, kad už kiekvienos spalvos dirba apie 50 kūrybingų žmonių.

Žurnalo įkūrėja lietuvė, tačiau Lietuvoje „Sindroms“ nėra žinomas. Lietuviai turi galimybę pavartyti šį žurnalą ir gimtoje šalyje?

Kaip ir minėjau, žurnalą pradėjome leisti Kopenhagoje, kuri tuo metu buvo mūsų namai. Šiuo metu žurnalą parduodame 27-uose šalyse, jį galima rasti ir Vilniuje.

Nepriklausomų leidinių niša išties nedidelė, tad sakyčiau, kad kiek lengviau nepriklausomą žurnalą leisti kitose Europos šalyse. To priežastis yra didesnė skaitytojų auditorija, tačiau nederėtų pamiršti, jog jei leidinys yra nepriklausomas, leidžiamas anglų kalba bei žmonės jį sutinka kaip gaivią naujieną, jam neturėtų būti sunku atsidurti kitų nepriklausomų žurnalų gretose, garsiausiuose pardavimo taškuose, tokiuose kaip  „magCulture“ Londone, ar „do you read me?“ Berlyne.

https://www.sindroms.com/?fbclid=IwAR01xDc9o_Wh5f8ntYXg4FB3PQcuCxVo-5CzOtN1w4ahYMQ6z728gyqR0KE