„Korsaras“ – apie laikus, kai niekas neįsivaizdavo #metoo  

Dar devyniolikto amžiaus pradžioje atokiose kolonijose vergų prekeiviai jiems patikusias gražuoles grobdavo tiesiog gatvėse, o vėliau siūlydavo įsigyti turtingiems vyrams. Jei pardavėjas pamatydavo, kad mergina geba įžiebti geidulingas ugneles piniguočiaus akyse – kaina kaip mat pakildavo, tačiau gražuolės dalia nuo to netapdavo lengvesnė: kaip greitai nusibostanti prekė netrukus ji būdavo perparduodama kitam turtuoliui.

Vienintelis išsigelbėjimas iš užburto rato – būrį stipriai apsiginklavusių draugų turintis aistringas meilužis. Pavyzdžiui, korsaras, arba kitaip - jūros piratų vadas. Tačiau sutikite: korsaras skamba romantiškiau...

Prie romantiško korsarų įvaizdžio meno pasaulyje reikšmingai prisidėjo anglų poezijos grandas George‘as Byronas, 1814 m. savo poemoje „Korsaras“ apdainavęs ryžtingojo korsaro Konrado nuotykius. Spėjama, kad Konrado prototipas buvo plačiai pagarsėjęs prancūzų kilmės piratas Jeanas Lafitte‘as, grobdavęs į Meksikos įlanką atplaukusius laivus.

Kadangi gausus poemos tiražas aistringų meilužių išsiilgusių damų ir romantiškus žygdarbius įsivaizduojančių jaunuolių buvo greitai išpirktas, „Korsaro“ siužetas atkreipė ir teatralų dėmesį. 1856 m. kurti baletą pagal G.Byrono poemą ėmėsi po baleto „Žizel“ Paryžiuje išgarsėjęs kompozitorius Adolphe‘as Adamas, teatro „Opera Comique“ vadovas ir daugelio libretų autorius Jules’is-Henri Vernoy de Saint-Georges’as bei choreografas Josephas Mazilier. Kadangi pagrindinius vaidmenis turėjo šokti tuometinės Paryžiaus žvaigždės Carolina Rosati ir Domenico Segarelli, bilietus publika iššlavė likus mėnesiui iki premjeros. Šokėjai buvo to verti, tačiau labiausiai žiūrovus pakerėjo spektaklio dekoracijos ir scenos efektai, vadinti geriausiais per visą teatro istoriją. Smaragdinės jūros bangos, margaspalvis rytiečių turgus, pašos rūmų prabanga, gražuolių haremas, raumeningų piratų būrys, į pakrantės uolas efektingai dūžtantis laivas... Argi verta stebėtis, kad baletą „Korsaras“ nuo pat pirmosios premjeros Paryžiuje lydėjo stulbinantis pasisekimas?

Scenoje kaip tikra bangavo jūra, joje dūžtančio laivo instaliacija darė stulbinamą įspūdį. Įkvėptas baleto scenovaizdžio, jaunasis tapytojas Gustave’as Doré netgi įamžino jį savo drobėje.

Premjeros sėkmė Paryžiuje paviliojo ir kitus Europos teatrus. 1858 m. Peterburgo didžiajame teatre „Korsaro“ ėmėsi tuo metu ten dirbęs prancūzų choreografas Jules Perrot. Savo spektaklyje jis rėmėsi J.Mazilier choreografija. Medorą šoko primabalerina Jekaterina Friedbürg, o štai Konradą – 1847 m. į Peterburgą atvykęs jaunas prancūzų šokėjas Marius Petipa. Šiame pastatyme jis dirbo J.Perrot asistentu, tad puikiai išmoko pagrindinius baleto šokius. Ir po penkerių metų – 1863 m. Peterburgo Marijos teatre įvyko jau M.Petipa statyto „Korsaro“ premjera, patvirtinusi neeilinį choreografo talentą. Medorą šoko choreografo žmona Marija Surovščikova-Petipa, kuriai iš esmės ir buvo statomas baletas. Vėliau M.Petipa keturis kartus „Korsarą“ atnaujino, sukurdamas naujus pas, variacijas, pritaikydamas jas savo mylimoms balerinoms, užsakydamas naujų muzikos epizodų.

Paryžiuje „Korsaro“ pirmeivis choreografas J.Mazilier taipogi nepamiršo savo kūrinio: baletas su vokiečių primabalerina Adèle Grantzow buvo atnaujintas 1867 m. surengtos Pasaulinės parodos garbei. Ir vėl – triumfas, spektaklis per pusmetį parodytas net 38 kartus.

„Korsaras“ iki šių dienų laukiamas pasaulio teatruose. Jo imasi vis kiti choreografai, tačiau visi jie remiasi pirminiais J.Mazilier, J.Perrot ir M.Petipa pastatymais. O kadangi į devyniolikto amžiaus klasikinius baletus buvo įprasta įterpti naujų variacijų, paskutinysis kompozitoriaus A.Adamo sukurtas baletas netruko „apaugti“ kitų kūrėjų muzika.

Premjerai LNOBT rengiamame balete šalia A.Adamo muzikos skambės ir spektaklio choreografo Manuelio Legris atrinktos Leo Delibes, Claeso Oldenburgo ir kitų kompozitorių muzikos ištraukos.

„Taip pat panaudoju ir A.Adamo muziką, bet ne tą, kuri visiems gerai žinoma. Išplėtojau Zulmėjos ir Birbanto, Medoros ir Konrado, Gulnaros ir Lankadamo meilės istorijas. Viliuosi, kad spektaklio fabula bus aiški. Vadovavausi nauja koncepcija, atšviežinau kodus, kad jie būtų priimtini naujajai žiūrovų kartai, bet nešokiruotų ir vyresniųjų. Manau, pavyko rasti pusiausvyrą tarp tradicijos ir nūdienos“, – tikisi prancūzų choreografas M.Legris, anksčiau ilgai šokęs Paryžiaus nacionalinės operos baleto trupėje. Nuo 2010 m. jis pats yra Vienos valstybinio baleto meno vadovas.

„Korsaro“ premjerai Vilniuje M.Legris pasitelkė tuos pačius kūrėjus, su kuriais 2016 m. pristatė baletą Vienoje: rusų dirigentą Valery Ovsianikovą, kostiumų ir scenografijos dailininkę italę Luisą Spinatelli, šviesų dailininkę britę Marion Hewlett.

Tai bus antrasis A.Adamo baleto „Korsaras“ pastatymas Lietuvoje. Pirmąjį dar 1964 m. Vilniuje, senajame teatre J.Basanavičiaus gatvėje sukūrė choreografas Bronius Kelbauskas. Pagrindinį Medoros vaidmenį tuomet šoko Genovaitė Sabaliauskaitė, Tamara Sventickaitė, Leokadija Aškelovičiūtė, Konrado - Henrikas Banys, Henrikas Kunavičius, Alfonsas Leonavičius ir Česlovas Žebrauskas.

Po daugiau nei pusės amžiaus į Lietuvos sceną sugrįžtančio „Korsaro“ premjeriniame spektaklyje balandžio 27 dieną Medorą žada šokti praėjusių metų „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimo laureatė Kristina Gudžiūnaitė, Konrado – jos nuolatinis scenos partneris Genadij Žukovskij.