Kosmetologė Živilė Praškevičienė – užrakintų prisiminimų medžiotoja

Živilė nežino, kiek tiksliai jos kolekcijoje yra kvapių flakonų: prieš kelerius metus skaičiavo, buvo apie aštuoniasdešimt. „Gal esu prasta kolekcininkė, – juokiasi moteris, – bet visi kvepalai išieškoti, išnorėti, apgalvoti.“ Kvepalai Živilei galvą apsuko dar vaikystėje, ši sritis jai – meno rūšis. Tad kvepalų parduotuvėse ilgam užstringa lyg Alisa Veidrodžio karalystėje, ji žino kvapų blusturgius, nardo kvapomanų grupėse feisbuke. Bendrauti su kvapomanais, kaip sako Živilė, – didelis malonumas, nes tokie žmonės paprastai domisi ir muzika, daile, turi puikų humoro jausmą. Svarbiausia – turi užslėptų šedevrų, kartkartėmis juos iškelia į paviršių ir prasideda kvapų medžioklė.

Kvapas – stiprus prisiminimų saugotojas. Koks vienas pirmųjų jūsų prisiminimų, susijusių su kvepalais?

Mamos staliukas ir ant jo trys flakonai: „Guy Laroche J’ai Osé“, „Lancôme Climat“, „Lancôme Black Noire“. Tais laikais tokių dalykų galėjai gauti tik per blatą. Kainavo daug. Pati pirmuosius kvepalus gavau šešioliktojo gimtadienio proga – tai „Ispahan Yves Rocher“. Tokius pat senojo leidimo kvepalus, tiesa, nepilną flakoną, sumedžiojau prieš metus.

Dievinu vintažinius kvepalus. Ir džiugina, ir šiek tiek liūdina šių laikų kvapų įvairovė: per metus sukuriama apie 700 naujų kvepalų, tokioje jūroje, kaip ir mene, sudėtinga atsirinkti tai, kas vertinga, nevienadieniška. Gaila, kad į praeitį grimzta senoji nuostabioji kvepalų klasika.

Kaip užsimanote kvepalų?

Neužsimanau, tik kartais perku pagauta emocijos – tiesiog domiuosi ta tema, turiu mėgstamus kūrėjus. Smagiausia, kad išsirinkęs keletą kvepalų atrandi, jog juos sieja tas pats kūrėjas. Tuomet pradedi sekti jo karjerą. Labiausiai širdis tirpsta nuo senosios parfumerijos. Dar vienas mano šviežias trofėjus – senoji „Magie Noire Lancôme“ versija, praėjusiame amžiuje pirkta už čekius. O juk tai mano močiutės, mamos kvepalai – jų likutį saugau bene 30 metų, nesvarbu, kad laikas pakeitė spalvą ir kvapą! Kai dabar tokius radau net neišpakuotus, juos pardavusi moteris paprašė atidaryti flakoną prie jos – taip magėjo užuosti senąjį aromatą, mums abiem tai buvo šventiška akimirka. Laukiu dar vieno šedevro – senojo „Lancôme Climate“.

Ar kvepinatės retenybėmis?

Ypatingomis progomis būtinai. Kai su kuo nors bendrauju, dažniausiai išdrįstu paklausti, kokie patinka kvepalai, – neprisimenu, kaip kas buvo apsirengęs, tačiau kuo kvepinasi – tikrai. Pati mėgstu šipro grupės kvepalus – sunkius, prabangius, buduarinius. Bet kai kada užsimanau to, kas man nebūdinga, tarkim, gėlių kvapų – gardenijų ar magnolijų, puikus tokių pavyzdys – „Isabey Gardenia“.

Tai jums išrinkti dovaną paprasta!

Labai sunku – geriausiu atveju gaunu kvepalų salono čekį (juokiasi). Artimieji žino, kad man patinka pats ieškojimas ir atradimo džiaugsmas.

Žavitės močiutės, mamos laikų kvepalais, o koks šių laikų kūrinys jus nustebino?

Garsiojo baleto artisto Sergejaus Diagilevo (1872–1929) garbei sukurti „Roja Diaghilev“ užbūrė nuo pirmos akimirkos. Kvepalų kūrėjas Roja Dove’as dirbo ir „Guerlain“ mados namuose, kuriuose sukurtas „Mitsouko Guerlain“ kvapas. O juo Sergejus Diagilevas kvepindavosi eidamas į sceną, kalbama, kad net portjeros būdavo gausiai juo išpurškiamos. Kūrėjai prasilenkė laike, bet, spėju, Rojos Dove’o kūrinys artistui būtų patikęs.

Tai kasdien kvepiate tarsi „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakos herojė?

Nors kvepalų – arti šimto, praveriu kokius penkis septynis flakonus. Tačiau būna ir taip, kad... neturiu kuo pasikvepinti (juokiasi). Tiesiog ne ta nuotaika tądien. Neretai man smagu ne kvepintis, o tiesiog užuosti kvapą. Be to, pamenu mamos diegtą taisyklę, kad mažiau yra daugiau, o ji turi puikų skonį. Vis dėlto pastaruoju metu įtinka „Boadicea the Victorious Pride“, „Sisley Eau du Soir“. Šiandien nesikvepinau, nes „taupausi“ naujienai – gavau pranešimą, kad jau atsiųsti „Boadicea Chariot“ ir „Boadicea Monarch“.

Dabar juk galima ir pačiai susikurti kvapą – nebandėte?

Niekada nekilo tokios minties, juk kvepalų kūrėjas turi būti geras chemikas. Aš net nemaišau kvepalų – man regis, taip išreiškiu pagarbą jų kūrėjams.

Galite patarti, kaip išsirinkti kvepalus?

Malonu, kai to prašo draugės, – man tai komplimentas. Žodžiais nusakyti patarimą sunku, nepadeda net nustatyti kvepalų grupę, nes patys gražiausi kūriniai – ties riba, tarkim, tokie kaip „Unspoken Roja“: kvapomanai iki šiol ginčijasi, kuriai – šipro ar gėlių – grupei priskirti šį stebuklą. Bet, draugų paraginta, išdrįsau surengti vakarą „Kvepalų biblioteka su Živile Praškevičiene“ ir jo metu pasidalyti sukauptomis žiniomis.