Mažiau žodžių, daugiau darbų. Atrodo, tokia taisykle gyvenime vadovaujasi kostiumo dizainerė, viena prekės ženklo „OVO Things“ įkūrėjų Vida Simanavičiūtė, kurios karjerą lietuviškoje madoje pelnytai galima vadinti viena nuosekliausių. Šykščiai dalijanti interviu ir laisvą minutę vis dar skirianti siuvimo meistrystei tobulinti kūrėja šiandien rami kaip niekad. Juk per tuos dešimtmečius, kuriuos praleido madoje, ji sukaupė daug patirties, atsikratė iliuzijų ir dabar jau tiksliai žino, kokią madą nori kurti.
Vida, Jūsų karjera mūsų šalies madoje tęsiasi tris dešimtmečius, esate visų jos virsmų liudininkė ir dalyvė. Kaip prisimenate anuos laikus, kai iš esmės ir prasidėjo lietuviška mada?
Iki devintojo dešimtmečio rimtų dėdžių prižiūrimą lietuvišką madą buvo galima rasti Vilniaus modelių namuose. Šitie dėdės sėdėdavo meno komisijose ir atrankų komitetuose ir būtent jie spręsdavo, kuriuos sukurtus modelius leisti tiražuoti šalies gamykloms. Ironiška, bet dėl tokios cenzūros, konjunktūros ir biurokratijos gaudavome tikrai labai lėtą madą: kol pasiekdavo pirkėjus, tokie gaminiai jau būdavo estetiškai nebepatrauklūs ir nebemadingi...
Lietuvos nepriklausomybės metų laisvės, chaoso ir euforijos atmosferoje atsirado erdvė reikštis kūrybingiems žmonėms. Pirmuosius kolekcijų pristatymus anuomet organizavo Vilniaus dailės instituto (dab. Vilniaus dailės akademija, aut. past.) studentai: Juozas Statkevičius, Sandra Straukaitė, Ramunė Piekautaitė, Julija Janulaitytė, Seržas Gandžumianas. Tai buvo šviežio oro gūsis – drąsi estetika, kuri atrodė labai įkvepiamai.
Galima sakyti, kad nuo tada Lietuvoje prasidėjo mados festivalių ir kolekcijų pristatymų era. Visuotinio deficito išvarginti žmonės noriai ėjo žiūrėti „madų“. Atsirado daug norinčių kurti kolekcijas, merginos svajodavo būti manekenės. Žiūrėti į apšviestu podiumu vaikštančias gražuoles ateidavo ir to meto kriminalinių gaujų „berniukų“, apsirengusių per dideliais žaliais ir vyšnių spalvos švarkais. Jie galėdavo be įžanginių preliudijų jėga įsisodinti merginas į savo automobilius.
Kaip keitėsi mūsų mada, o kartu ir Jūs pati kaip kūrėja ir kaip asmenybė?
Baigusi Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą gavau paskyrimą į Vilkaviškio džinsų fabriką, bet nevažiavau į jį. Atvykau į Vilnių laimės ieškoti. Prisimenu, turėjau drąsos ir naivumo nueiti ieškoti darbo į Vilniaus modelių namus ir prestižinę sostinės siuvimo ateljė „Ramunė“. Be abejo, niekam ten mano paslaugų nereikėjo, todėl kurį laiką dirbau įvairius darbus, kurie nebuvo susiję su specialybe. Laisvalaikiu siūdavau sau, piešdavau modelius, nes tai man patiko labiausiai. Vėliau, pamačiusios mano darbus, draugės prašydavo pasiūti ir joms. Natūraliai atsirado kelios klientės, ėmiau gauti iš to pajamų.
Stebėdama VDI studentų rodomas kolekcijas aš taip pat labai norėjau sukurti kolekciją. Pradžioje buvo nedrąsu. Nebuvo nei pinigų, nei audinių. Pirma mano kolekcija išėjo visai nedidelė, dabar tokias vadiname kapsulėmis. Ją parodžiau tuo metu garsiame ,,In Vogue“ festivalyje. Taip atsirado ir pirma finansinė rėmėja. Pinigus gavau celofaniniame maiše. Tuo metu apyvartoje buvo vadinamieji žvėreliai – labai žemos vertės pinigai, todėl nenuostabu, kad jų buvo daug, reikėjo net į maišą sudėti...
Už tuos pinigus padariau dar vieną kolekciją ir su ja dalyvavau Jūrmalos alternatyviosios mados festivalyje. Vėliau buvo vyrams skirta kolekcija: ją kūrėme jau su Aleksandru (Pogrebnojumi, aut. past.). Dabar pažiūrėjusi tos kolekcijos nuotraukas matau visus trūkumus, bet kad atrodytų visai gėdingai – taip tikrai nėra. Aišku, tą kolekciją siuvau pati. Samdytis siuvėjų tais laikais buvo prabanga.
Dabar mados švenčių euforija jau nuslūgusi. Nors mados kūrėjų nesumažėjo, o gal ir padaugėjo, organizuoti brangiai kainuojančių kolekcijų pristatymų nebėra reikalo – savo kūrybai rodyti puikiai tinka interneto platybės. Šiomis dienomis mados rinka taip užpildyta pasiūlos, kad svarbiausia užduotimi tampa net ne kūryba, o savo kliento atradimas.
Visus tuos metus dalyvaudama mados maratone supratau vieną tiesą, kuri nesikeičia: pagrindinė ir svarbiausia kiekvieno dizainerio darbo dalis yra nuoseklus kasdienis darbas. Be fejerverkų ir šampano. Apsisukus ratui grįžau prie pradžios, tik jau kitokios kokybės.
Ar turite galvoje, kad naujų projektų ėmėtės labiau subrendusi, pasimokiusi iš patirties?
Pradžioje mados pasaulis atrodė toks pasakiškas. Aišku, tą įvaizdį susikurdavome ir iš gliancinių žurnalų paveiksliukų. Visi „Vogue“ puslapiai buvo vartomi iki nudilimo. Vėliau atėjo laikas, kai mūsų pačių kolekcijų fotosesijų atsirado tų žurnalų puslapiuose, o tai teikė džiaugsmą ir pasididžiavimą. Paskui dar daug visko buvo: daugiau kolekcijų, daugiau miestų, daug darbo ir švenčių. Dabar nuėjusi šitą ilgą kelią ir kurdama naujus dalykus esu rami: turiu daug patirties, mažai iliuzijų, tiksliai žinau, ko noriu.
Kaip atėjote į madą? Jūsų nuomone, ar būtina kostiumo dizaineriui studijuoti akademijoje, juk yra garsių mados niekada nestudijavusių kūrėjų sėkmės istorijų?
Manau, kiekvieno kūrėjo kelias toks individualus, kad būtų sunku atsakyti vienareikšmiškai. Labai priklauso nuo mokyklos. Dabar esu patenkinta, kad S. Žuko taikomosios dailės technikume turėjome daug siuvimo praktikos, nors pradžioje juk visiems norisi vien piešti gražius modelius. Kai pradedi dirbti, tada ir pamatai, ko trūksta. Todėl, manau, reikia nuolat tobulėti, tik mokytojus jau renkiesi sąmoningai. Teisingai viename interviu pasakė garsiojo mados universiteto „Istituto Marangoni“ vadovas Roberto Riccio: „Kad ir koks novatoriškas būtų produktas, jis negali išsiversti be kokybiškų medžiagų ir nepriekaištingos atlikimo technikos. Deja, šiandien daugelis specialistų nebemato skirtumo tarp aukštos ir žemos kokybės audinių, tarp pakenčiamo ir nepriekaištingo drabužių apdirbimo.“ Visiškai sutinku su jo nuomone.
Dar viena iliuzija – kad baigę kostiumo dizainą mes greitai rasime puikių konstruktorių ir siuvėjų, kurie padės nesunkiai įgyvendinti sumanymus. Taip nėra. Per savo darbo praktiką dirbau su daug konstruktorių ir siuvėjų. Pagrindinė bėda, kad mūsų mokyklos ruošia specialistus masinei gamybai, todėl jeigu dizaineris ketina dirbti su individualiais klientais, jo gali tykoti įvairios problemos. Tikrų meistrų visais laikais buvo mažai. Net italai skundžiasi krintančiu profesionalumo lygiu, o mes daug anksčiau praradome gero siuvimo tradicijas. Todėl tik baigus studijas reikėtų ieškoti gero meistro praktiko ir iš jo semtis konstravimo, siuvimo ir primatavimo įgūdžių.
Esate viena iš vos kelių Lietuvos dizainerių, kurie sugebėjo nuosekliai kurti ir tapti garsūs dėl savo darbų – ne dėl viešų kalbų ir skandalų. Viešojoje erdvėje Jūsų irgi labai nedaug. Tai sąmoningas sprendimas ar tiesiog introvertiškos Jūsų natūros ypatumas?
Gerbiu žmones, kurie turi nuomonę ir nebijo jos reikšti. Kol kas manęs niekas neprašė viešai pasisakyti. Ar tenka savo nuomonę pasakyti griežtai? Be abejo. Kartais reikia pakelti balsą darbo aplinkoje tam, kad pasiekčiau norimą rezultatą. Taip atsitinka, kai darbai dega, ypač kai kuriu kostiumus spektakliams. Visi teatro dailininkai žino, kiek ašarų ir dantų griežimo būna prieš premjeras.
Nežinau, ar esu introvertė, jeigu neinu į viešus renginius. Tiesiog būnu ten, kur man įdomu. Tikriausiai esu egoistė.
Jau keleri metai su dviem partnerėmis plėtojate lėtosios mados prekės ženklą „OVO Things“ – rinkai siūlote nepriekaištingai pasiūtus ypač kokybiškų audinių ir ilgaamžių siluetų drabužius, prieš kurį laiką paleidote ir jaukiems namams skirtų daiktų liniją. Vis dar tenka pasakoti žmonėms, kodėl kilo mintis kurti būtent tokį prekės ženklą?
Mums su kolegėmis Guoda ir Juste (Guoda Giedraite ir Juste Marcelioniene, aut. past.) kuriant „OVO Things“ daiktus labiausiai patinka, kad jau nebereikia pasakoti savo filosofijos ir ženklo legendos. Dabar apie tai pasakoja mūsų sukurti produktai. Džiaugiamės grįžtančiais klientais, nes mums tai rodiklis, kad jų nenuvylėme.
Šis interviu pasirodys prieš pat gruodį, kai žmonės savo gerumą artimiesiems linkę demonstruoti materialiomis dovanomis, o tai skatina siaubti parduotuves. Spėju, kad vartojimas yra tema, kuria tikrai turite ką pasakyti, ypač kai vienas iš „OVO Things“ tikslų – skatinti sąmoningą vartojimą, pirkti mažiau, bet kokybiškų daiktų.
Mano sudėtingas santykis su šia tema, nes auklėti dėl besaikio pirkimo ir vartojimo, manau, beviltiška. Man regis, problema yra kur kas rimtesnė, dvasinio pobūdžio. Tiesiog žmonės ieško, kuo užpildyti savo vidinę tuštumą, ir bando ją užkišti daiktais. O dėl gruodžio... Kalėdos yra Kristaus gimimo šventė, bet kažkodėl mes dabar ją vadiname gerumo ir dovanų pirkimo švente. Ir kad gruodį visus ištinka gerumas, aš taip pat abejočiau...
Esate kritiškai kalbėjusi apie begalinę mados priklausomybę nuo tendencijų, apie mados pramonės propaguojamą perteklių, apie vartotojų sąmoningumo stoką. Kas dar šiuolaikiniame mados pasaulyje Jus nemaloniai stebina ir ką norėtumėte jame pakeisti?
Apie sąmoningą vartojimą dabar tiek daug kalbama, kad aš nieko naujo nepasakysiu. O šiaip apmaudu, kad norėdami siūti iš kokybiškų audinių medvilnę perkame iš italų, vilną – iš anglų. Dar neseniai Lietuva pati turėjo klestinčią tekstilės pramonę. Puoselėju tokią utopinę svajonę – kad Lietuvoje atsirastų nedidelė audinių manufaktūra, kuri turėtų ambicijų gaminti tik aukščiausios kokybės audinius.
Taip pat dažnai kalbama apie mados pramonėje – ypač neturtingose šalyse – klestintį išnaudojimą, apie manipuliavimą pirkėjais skatinant didesnį vartojimą, apie žalą aplinkai ir t. t. Šiame kontekste į legendinius mados namus patekę talentingi dizaineriai mums turėtų atrodyti kaip tikri laimės kūdikiai, kurie pagaliau pasiekė svajonę. Bet taip nėra. Žiūrėjau dokumentinį filmą apie dizainerį Rafą Simonsą „Dioras ir aš“, kuriame jis pasakoja apie darbą garsiuosiuose mados namuose. Mačiau, kad filme rodomos jo ašaros riedėjo ne tik iš džiaugsmo gerai atlikus darbą. Tai buvo išsekinto, išspausto žmogaus ašaros. Tokių pat minčių kyla ir mąstant apie tragišką mados genijaus Alexanderio McQueeno likimą (iš gyvenimo jis pasitraukė 2010 m., aut. past.). Koks bebūtų milžiniškas kūrėjo potencialas, jis negali atlaikyti tokio tempo. Atrodo, kad šiandien mados pasaulyje viskam diriguoja ne kūrėjai, o vadybininkai ir finansininkai.
Kokiais kasdieniais džiaugsmais pati gyvenate? Kas Jus supančioje aplinkoje įkvepia kurti?
Ruduo man yra filmų žiūrėjimo metas. Šiemet iš naujo atradau režisierės Kiros Muratovos filmus su aktore Renata Litvinova. Į sporto salę einu, nes supratau, kad pasižadėjimai sportuoti namie neveikia. Einu ir į parodas, bet nelabai dažnai ir ne į atidarymus. Sekmadienio rytai būna be kavos ir pusryčių, nes 9 val. paprastai dalyvauju liturgijoje Šv. kankinės Paraskevės cerkvėje. Dar labai patinka vairuoti. Pradėjau visai neseniai, tad ir stresas manęs dar nepalieka, bet ta laisvė judėti vis tiek teikia daug džiaugsmo.
Po seminaro Rygoje pas bespoke (ypatinga klasikinio kostiumo siuvimo meistrystė, ypač dirbant su individualiais klientais, aut. past.) meistrą Sergejų Gusevą manęs vis dar neapleidžia dygsnelių įkvėpimas. Tam, kad pasiūtum rankų darbo švarką, reikia tomis rankomis susiūti daug vidinių švarko sutvirtinimų. Džiaugiuosi, kad jų prasmė man jau suprantama. Man labai gražūs pagal visas italų siuvimo tradicijas pasiūti švarkai, todėl dabar tai ir praktikuoju. Kai rankos ir akys užimtos, klausausi garsinių knygų. O šiaip labai įkvepia visi savo darbą mėgstantys žmonės.
Nors esate prisidėjusi prie įvairių mados projektų, visuomenėje vis dar esate prisimenama dėl savo daugiau nei dešimtmetį kūryboje ir gyvenime trukusios bendrystės su dizaineriu Aleksandru Pogrebnojumi ir jūsų bendro prekės ženklo „A&V“. Kokie buvo tie laikai, kai buvote duetas?
Taip sutapo, kad su Aleksandru ėmėme kartu kurti būtent tais laikais, kai lietuviška mada žengė pirmuosius žingsnius. Viskas buvo nauja ir negirdėta. Juk mūsų niekas nemokė, kaip parduoti sukurtą produktą. Tada sužinojome, kad būna toks žmogus kaip spaudos atstovas, kaip reikia pasiruošti dalyvauti showroom’e (didmeniniams mados pardavimams skirta erdvė, aut. past.), kas yra kolekcijos lookbook’as (katalogas, aut. past.) ir panašiai. Visko mokėmės kartu. Aleksandras toks žmogus orkestras. Jame sugyvena daug talentų.
Kas Jums šiandien yra prabanga ir ar būtinai ją reikėtų matuoti daiktais?
Kas yra prabanga, neseniai mums parodė MO muziejaus įkūrėjai Danguolė ir Viktoras Butkai. Džiugina, kad jie kaip vientisą kolekciją išsaugojo mūsų menininkų kūrinius, kurie kitaip būtų buvę išbarstyti ir nematomi. Maloniai nustebau, kad kiek ateidavau į muziejų, visada jame būdavo laukiančiųjų eilė. O kita prabanga, kuria džiaugiuosi, yra mums taip pat padovanota – tai dangus ir žemė su visais čia esančiais nuostabiais gyviais ir augalais.
Dizaineriai dažnai yra daiktų kaupikai, o ir drabužių turi daugiau nei kiti žmonės. Ar tai ir Jūsų atvejis? Kalbant apie drabužius, avalynę, aksesuarus – kiek viso šito gėrio turite ir kaip šie daiktai pas Jus ateina?
Mano drabužių spinta vis traukiasi. Guodžiuosi, kad visi mėgstami kūrėjai nešiojo to paties stiliaus rūbus. Rei Kawakubo (japonų minimalizmo madoje pradininkė, aut. past.) dėvi tik juodai; A. McQueenas vilkėdavo tik baltus marškinėlius ir džinsus; R. Simonsas renkasi tik klasiką. Kartais naujas drabužis spintoje atsiranda, kai kuriame modelio prototipą. Netrukus turėsiu naują paltą, nes reikia pačiai išmėginti palto konstrukcijos patogumą.
Kūrėjo neįmanoma nepaklausti apie ateitį ir kūrybinius planus. Gal kada nors pradžiuginsite ir vyrų auditoriją?
Netrukus „OVO Things“ ištesės pažadus vyrams ir jie iš mūsų sulauks marškinių. O aš pati ketinu toliau gilintis į bespoke siuvimo technologiją: norėčiau pasiekti tokį meistriškumą, kokį demonstruoja jau minėtas S. Gusevas ir kiti garsūs jos meistrai.
Mano rubrika „Laimėje“ simboliškai vadinasi „Suprasti madą“, o visi kalbinami pašnekovai atskleidžia vis kitokią mados pusę. Kas Jums yra mada ir kuo ji Jūs taip paviliojo, kad esate jai ištikima daugybę metų?
Pasirinkta specialybė man yra nesibaigianti kasdienė kūrybinė kelionė. Puiku, kai gyvenimo kasdienybė teikia džiaugsmo. Iš dabartinės perspektyvos pažvelgusi atgal į savo gyvenimą matau, kad visos patirtys, atsitikimai, išbandymai ir nesėkmės galiausiai išėjo tik į gera!