Kostiumų dailininkė G.Subatavičiūtė: „Pandemija negrįžtamai pakeitė mados pasaulį“

Kaip pandemija pakeitė mados pasaulį? 

Manau, kad pandemija stipriai pakeitė daugelio žmonių kasdienius įpročius. Tai signalas mados kūrėjams, kad reikės kurti kitokius drabužius. Dirbti iš namų tapo absoliučiai normalu. Atrodo, kad kai kurie žmonės taip darbuosis ir toliau. Natūralu, kad namuose nebereikia tų drabužių, kurių reikėjo anksčiau, kai tekdavo kasdien eiti į biurą. Apranga mes įprastai prisistatome kitiems, tačiau dabar mūsų gyvenimas tapo įspraustas į mažą ekraną. Todėl svarbi tapo tik išvaizda iki liemens. Šiandien, susijungus su bendradarbiais į pokalbį su vaizdu nuotoliniu būdu, prie klasikinių marškinių galima drąsiai apsimauti treningo kelnes. Taigi didžiausias dėmesys dabar – viršutinei aprangos daliai. 

Pastaruoju metu net vyksta daug paskaitų, seminarų apie tai, kaip gerai atrodyti ir kaip save pateikti, kalbant prieš kamerą. Taigi mūsų didelis, spalvingas gyvenimas susitraukė iki mažo kvadratėlio, per kurį matome save ir kitus. 

Kokie drabužiai per karantiną buvo perkamiausi? 

Keliskart išaugo pižamų, džemperių, sportinių kostiumų apyvarta. Įdomu tai, kad per pandemiją pižamų pardavimas šoktelėjo daugiau nei 100 procentų. O svarbiausias šių dienų aksesuaras – apsauginė kaukė. Jų kuriama ir vardinių. Labai tikėtina, kad mados pramonė sulėtės.

Vis plačiau kalbame apie mažesnį vartojimą. Sėdėdami namuose įsitikinome, kad mums nereikia visko tiek daug, kaip anksčiau...

Taip, pastaruosius kelis mėnesius mums tikrai daug nereikėjo. Tačiau visada yra dvi medalio pusės. Iš vienos pusės, mados pramonė yra baisiai puolama. Faktas, kad jos sukeliama tarša viršija net lemiamą aviacijos pramonės. Tačiau iš kitos pusės, pandeminiu laikotarpiu mados pramonė ypač nukentėjo. Reikės daug laiko – net ne vienų metų, kol ji atsigaus.

Nenuginčysi ir daugelio išsakomos minties, kad reikia vartoti mažiau. Ji teisinga: juk matome, kaip žemė dūsta. Be abejo, privalome galvoti apie tai, kas bus po mūsų, ką paliksime ateinančioms kartoms. Bet negalime ranka numoti ir į mados pramonėje dirbančius žmones, nukentėjusius šiuo laikotarpiu, netekusius darbo. Taigi vienpusiškai kalbėti apie mažesnį vartojimą, tvarią madą yra sunku. 

Tiesa, jau seniai buvo diskutuojama ir apie tai, kad mados verslui reikia keistis. Dar vienas klausimas – galbūt turime per daug mados kūrėjų? Vis dėlto jų yra, kiek yra, jie per pandemiją niekur nedingo ir nori dirbti. Neslėpsiu, ir man aplinkiniai dažnai sako, kad pasirinkau labai neparankią specialybę, kad dabar kur kas geriau būtų būti... kad ir medike. Žinoma, tokios kalbos siutina.

Dabar mados kūrėjams taip pat, kaip ir kitų specialybių žmonėms, reikia būti lankstiems, prisitaikyti prie pokyčių, tiesa?

Taip, mados kūrėjai garsiai kalba apie tai, kad atėjo naujų galimybių metas. Pandemija paspartino daugybę procesų, tapo aktualesnės kitos tendencijos. Labai išaugo internetinė prekyba. Ypač populiarūs tapo laisvalaikio drabužiai. Jie vis labiau užima pirmaujančias pozicijas. Sportinio stiliaus detalių atsirado ir šventinėse eilutėse. Viskas linksta link patogumo. Išlošia mados kūrėjai, supaprastinantys drabužius. Net kurdami prabangos apdarus.

Akivaizdu, kad žmonės nelinkę galvoti apie dar vienus batus, nes yra susirūpinę rytdiena. Daugelis nežino, kas bus rytoj, ar turės darbo. Nemažai žmonių galvoja, kaip reikės išgyventi, todėl neskuba pirkti naujų drabužių bei aksesuarų. Šį malonumą atideda ateičiai. Be to, apimtas streso žmogus linkęs rinktis kuo paprastesnius apdarus ir vartoti minimaliai. Jei ir perka, tai daugiau tuos, kuriuos patogu dėvėti namuose. Todėl, galima spėti, dizaineriai labiau stengsis tobulinti tokius rūbus kaip treningai. Tam, kad tame ekranėlyje visi atrodytume kiek įmanoma geriau (šypsosi). 

Visgi šiltėjant orams gatvėse galima pamatyti vis daugiau žmonių, daugeliui norisi pasipuošti ir akis paganyti į kitus. Juk prigimtinis estetikos poreikis niekur nedingo?

Norėčiau atkreipti dėmesį, kad ypač didelis noras puoštis lietuviams buvo būdingas atgavus nepriklausomybę, nes norėjome visko ir iškart, atsirado daugiau galimybių rinktis. Puošnumo prisiragavę, pradėjome vertinti tai, kas natūralu, subtilu. 

Po karantino galimi du scenarijai: vienos moterys labiau norės pasileisti plaukus, prisipirkti daugybę naujų drabužių ir atsigriebti už visą laiką, kai buvome įsprausti dėžutėje, tačiau kitos, manau, dar labiau vertins santūrumą, tvarumą. Nors, aišku, tas alkanas drakonas tūno daugelyje iš mūsų. Trokštame naujos rankinės, suknelės ar kažko gražaus. Bet atvėrusios spintos duris tikriausiai ne viena galime rasti nenešiojamų drabužių. Kai kurie žmonės tiesiog mėgsta juos kaupti.

Prisipažinsiu, ir pati esu kaupikė. Gal tokiems įpročiams susiformuoti įtakos turėjo ir gūdus sovietmetis. Kai po jo prieinami tapo daiktai, kokių anksčiau nebuvome matę, puolėme pirkti. Visgi labai raginčiau labiau pagalvoti apie tai, ko mums tikrai reikia. Aišku, visiškai abejingi daiktams mes netapsime, bet spėju, kad vis labiau pagalvosime apie savitą stilių, originalumą. O tai padės atsirinkti labiau mums tinkančius drabužius bei aksesuarus, tapsiančius mūsų dalimi.

Man labai norisi, kad, prieš rinkdamasis naują drabužį ar daiktą, žmogus stabtelėtų, gerai apgalvotų, ko jam iš tikrųjų reikia, juk dažnai būna, kad apsipirkinėjame inertiškai, gal nužiūrime stilingai atrodančią draugę ir imame ją kopijuoti. Skatinčiau kurti savitą stilių, nekopijuoti kitų, įsiklausyti į savo vidų ir suprasti, kokie drabužiai galėtų tapti mūsų antrąja oda. Nereikėtų aklai klausyti ir tinklaraštininkų bei nuomonės formuotojų. Nieko nėra nuostabesnio už galimybę būti išskirtiniam. Drabužiai – vienas iš būdų, kaip pranešti pasauliui apie save. 

Pavasarį taip pat mėgstame išsivalyti namus, atiduoti ar kažkam padovanoti jau nebereikalingus drabužius bei daiktus. Kokių patarimų tvarkant spintą galėtumėte duoti moterims? 

Pirmiausia iš drabužinės išsitraukite visus rūbus. Atskirai sudėkite kelnes ir viršutinę aprangos dalį. Tada bus lengviau suprasti, ko galite atsikratyti. Kai pati išsiėmiau visus džinsus, pamačiau, kad turiu jų net dvylika. Apėmė didelė nuostaba. Kartu buvo ir baisu, ir gėda. Apie kai kurias kelnes buvau išvis pamiršusi. Tokiu atveju reikėtų atidžiai peržiūrėti, kurie džinsai panašiausi tarpusavyje ir kuriuos mažiausiai gaila išmesti ar kažkam atiduoti. Tą patį siūlyčiau pakartoti su visų rūšių drabužiais. Pamatysite, kad tiek, kiek turite, dažniausiai nereikia.

O ką daryti, kai norisi kažko naujo?

Jeigu norisi naujo, tai reikia ir nusipirkti (šypsosi). Labai nevaržykite savęs, nes irgi jausitės blogai. Svarbiausia, susitarkite su savimi, kiek ir kada leisite sau įsigyti naujų pirkinių. Tik nepasiduokite reklamoms. Jos labai įtraukia ir įveda sumaišties. Gal visai neblogas variantas bus perkurti seną drabužį, atnaujinti jį? Yra tiek įvairių ir skirtingų apdarų atnaujinimo galimybių, tad kodėl nepažaidus? Ir finansiškai apsimokės, ir turėsite naują apdarą. 

Ką patartumėte moterims, trokštančioms pavasarį atsinaujinti, bet nežinančioms, ko tiksliai nori?

Patarčiau nieko spontaniškai nepirkti. Pirmiausia stabtelėkite ir įsiklausykite į save. Visiškai kitaip atrodysite nusipirkusi sau nebūdingo stiliaus drabužį ar aksesuarą. Jeigu esate sportinio stiliaus mėgėja, galbūt verta įsigyti klasikinio stiliaus detalę. Atrodysite visiškai naujai ir labai netikėtai. Nors suprantu, kad tai nėra labai paprasta, nes žmonės linkę įsikibti į tai, kas pažįstama, prie ko yra įpratę. Bet pabandykite pažaisti šį žaidimą – jums tikrai turėtų patikti! Tik nieko nedarykite drastiškai, nekeiskite stiliaus iš esmės, nes bus nenatūralu. 

Į ką pati atkreipiate dėmesį, pamačiusi žmogų gatvėje?

Anksčiau labiau atkreipdavau dėmesį į visumą. Vėliau pastebėjau, kad mano akis daugiau traukia atskiros detalės. Labiausiai – akiniai ir avalynė. Ir dar labai svarbus žmogaus kvapas.

Ko pati daugiau norėtumėte matyti mūsų gatvėse?

Man patiktų matyti daugiau liukso klasės daiktų. Tokius galima nešioti labai ilgai ir jie yra išskirtiniai. Norėčiau, kad drabužiai, aksesuarai nebūtų vienadieniai vidinio troškulio malšintojai. 

Kalbant apie mano specialybę, jau seniai supratau, kad nenoriu būti dar viena gamintoja, man įdomiau prisiliesti prie to, kas jau yra atrasta, ir mokyti žmones gyventi su daiktais, kurie jau yra sukurti. Dievinu linkėjimus iš praeities. Tikiu, kad darnios ateities negali būti be korektiško elgesio su praeitimi. O kūriniai, kuriuos į gyvenimą paleidžiame šiandien, tėra aidas to, kas buvo labai seniai.

Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos ČIA.