Saulėtą balandžio 22-ąją scenos generolu vadinamas teatro aktorius ir muzikantas Kostas Smoriginas mini 70-ąjį jubiliejų. Iš mirties gniaužtų išsivadavęs menininkas dabar gyvena pilna krūtine – koncertuoja, džiaugiasi keturiais anūkais, žmonos rūpesčiu ir ryšiu su sūnumi. Scenos grando sūnus operos solistas Kostas Smoriginas jaunesnysis gimtadienio proga su portalu Žmonės.lt pasidalijo ryškiausiais prisiminimais ir svarbiausiomis tėčio pamokomis.
„Šeimoje mes dovanų nesureikšminam, o tėčiui svarbiausia dėmesys ir buvimas kartu. Jį pasveikinsiu koncerto metu sudainuodamas vieną iš savo arijų Kotrynos bažnyčioje“, – portalui Žmonės.lt prasitarė Kostas Smoriginas jaunesnysis ir leidosi į pokalbį apie garbų gimtadienį minintį tėtį bei ryšį su juo.
Kostai, kokie ryškiausi prisiminimai iškyla iš vaikystės kartu su tėčiu?
Mūsų pats svarbiausias laikas vaikystėje buvo žvejyba. Tėtis mane išmokė žvejoti, valyti ir skaniai gaminti žuvį. Keldavomės labai anksti ir jau penktą ryto būdavome valtyje ant ežero. Kol irkluodavau valtį, tėtis man pasakodavo įvairiausias savo gyvenimo istorijas, nutikimus. Daug su juo kalbėdavomės, bet tuo pačiu prisimenu ir to ankstyvo rasoto ežero tylą...
Kai paaugau, vėliau tapau savo srities profesionalu, ryšys kito. Tėtis buvo ir yra vienas didžiausių mano kritikų. Jo kritika labai pamokanti ir teisinga. Galbūt ta kritika man ne visada patikdavo, tačiau ji būdo ir yra iš meilės.
Ar kartu dar sugrįžtate į valtį, beliko tie ankstyvi rasoti rytai?
Kadangi tėtis turėjo didelių sveikatos problemų, pastarieji metai buvo sunkūs ir šiai dienai tėtis žvejoti negali. Po insulto jo dešinė ranka buvo pažeista, ji funkcionuoja, bet motorika sutrikus, todėl jis negali koncertuose groti gitara, o žvejyboje sukti ritės. Visgi labai tikiuosi, kad šią vasarą tėtis jausis geriau ir galėsime bandyti vėl pažvejoti kartu. Matau, kaip jame rusena noras, jis jau ir pats kalba, kad žvejosime... Bus gera matyti, kai jis grįš prie savo vieno mėgstamiausio hobio.
Akivaizdu, kad iš savo tėčio paveldėjote muzikalumą... Be to, yra dar jus vienijančių bruožų?
Tikriausiai svarbiausias bruožas – intuicija. Abu turime gebėjimą nujausti dalykus, jausti ir užjausti, mylėti žmones. Taip pat iš tėčio paveldėjau vyriškumą ir tikslo siekimą, per „negaliu“. Turime išties nemažai bendro, mūsų ryšis yra stiprus.
Augote menininkų šeimoje, kurioje buvo daug kūrybos, muzikos, išraiškos laisvės... Tarp viso to pasitaikė disciplinos, pamokų?
Iš tiesų tėtis man buvo pakankamai griežtas, bet jis bandydavo su manimi rasti kalbą ir kalbėti kaip su draugu. Šeimoje buvo atsvara – mama suteikdavo daug meilės, o tėčio žodis būdavo paskutinis. Bet visos jo pamokos taip pat buvo iš meilės.
Išmokau iš jo tokių dalykų, kurių ir pats dabar mokau savo sūnus. Pavyzdžiui, kad vairuojant reikia numatyti situacijas, pagalvoti į priekį. Ši tėčio taisyklė mane lydi ne tik vairavime, bet ir gyvenime. Jo pamokos yra nepamirštamos, mokančios gyventi.
Jo svarbiausias patarimas?
Klausyti savo širdies.
O koks Kostas Smoriginas yra senelio vaidmenyje?
Tikrai švelnesnis, nei tėtis (šypteli). Jam pasisekė, nes turi keturis anūkus, kuriuos labai myli, o vienas iš jų – taip pat Kostas. Tėtis dažnai pasiskambina su anūkais, prisišaukia juos, kad ateitų aplankyti, pagelbėtų su kompiuteriu. Kostas vertina laiką ir dėmesį, todėl turime tradiciją kai būnu Lietuvoje, į savaitę kartą visiems susiburti ir nueiti į restoraną arba gaminti kartu namuose. Mums tas laikas kartu labai svarbus.
Prisimenate, kaip tėtis gimtadienius švęsdavo jaunystėje? Mėgo savo ratą ar būrį žmonių?
Kiek pamenu iš vaikystės, gimtadienius jis švęsdavo su daug žmonių. Jis iš prigimties juos labai myli, tikriausiai todėl daug žmonių jį ir supdavo. Susirinkdavo ne tik aktoriai, scenos bičiuliai, bet ir daktarai, dailininkai, sportininkai... Su metais žmonių ratas mažėjo, šventės irgi retėjo, perkopus 50-imt, regis, gimtadienių tėčiui nebesinorėjo, nebent savame rate. Na, o šį gimtadienį vainikuosim balandžio 22-ąją, koncerte Šventos Kotrynos bažnyčioje.
Kaip bėgant metams jūsų akyse keitėsi tėčio asmenybė?
Buvo įvairių etapų – nuo vaikystės jį mačiau visokį. Buvo laikas kai jis buvo labai griežtas, reiklus, o paskui su metais jis tapo ramesnis, atsirado daugiau tolerancijos, išminties, gebėjimo išklausyti. Manau, kad jam bėgantys metai tik į naudą (šypteli).
Žinoma, gyvenimas nebuvo gailestingas paskutinius metus, tačiau labai džiaugiuosi, kad pavyko įveikti visus iššūkius, sveikatos problemas. Gydytojai realiai jį ištraukė iš mirties, todėl džiaugiamės, kad šiandien jis yra su mumis, manau, jis ir pats tai labai vertina. O svarbiausia – jis ir toliau nori dainuoti, kurti, gyventi.
Ko 70-ojo gimtadienio proga linkėtumėt gerbiamam scenos grandui Kostui Smoriginui, bet svarbiausia – savo mylimam tėčiui?
Tikriausiai to, ko jis man linkėjo visą gyvenimą – judėti į priekį ir tikėti savimi. Na, ir žinoma, sveikatos, o visą kitą jis jau turi – dideles mūsų širdis.
Fotogalerija:
