Japonų pianistas Kenichiro KOJIMA (28), atvykęs koncertuoti į Kauno filharmoniją ir Trakų salos pilies Didžiąją menę, susidūrė su koronaviruso sukelta renginių krize, tad antrasis koncertas taip ir neįvyko. Kai prieš penkerius metus ištiko neurologinė liga – fokalinė distonija – ir dešinė ranka nebevaldė klavišų, japonas nepasidavė – skambino tik kairiąja, rinkosi jai palankius kūrinius, skynė laurus tarptautiniuose konkursuose ir nepamiršo gelbėti dešiniosios.
Kaip paaiškintum japonų aistrą klasikinei Vakarų muzikai? Kai skamba Chopinas, Beethovenas, Rachmaninovas ar Debussy, salės ne tik Tokijuje būna sausakimšos.
Japonijos pasaulis apvirto po Antrojo pasaulinio karo, kai patyrė Vakarų ekonomikos ir kultūros invaziją. Galimybės mokytis ir stažuotis Paryžiuje, Londone, Niujorke mums dar labiau priartino Vakarus, o klasikinės muzikos subtilumas labai artimas mūsų pasaulėvaizdžiui. Kita vertus, japonai visada yra rungtynių ir įvairių kovų mėgėjai, beveik visos gyvenimo sritys mus veikia kaip sportas, tad pianistams varžytis Chopino konkurse Varšuvoje ar Čaikovskio Maskvoje – didelio prestižo reikalas.
Gimiau Tokijuje, augau jo priemiestyje. Šiandien, jei tik nusegtumėte ausinuką nuo japono, važiuojančio Tokijo metro ar dviračiu, įsitikintumėte, kad labai dažnas mano kartos atstovas iš mobiliojo telefono klausosi klasikinės muzikos. Ji stabilizuoja galvoje besisukantį košmarišką gyvenimo tempą. Tai, kad jau devynerius metus gyvenu Europoje, iliustruoja, jog esu iš tų japonų, kurie yra smalsūs pažinti Vakarų Europos kultūrą. Mano charakteriui ji su savo individualizmo kultu labai priimtina, nes Japonijoje turi mokėti prisitaikyti, būti nuolankus, negali išsišokti, negali turėti savo nuomonės – ją privalai harmonizuoti su kolektyvine.