Kovo 11-ąją – atvira Dominyko Kubiliaus „skustos galvos istorija“: „Čia nebus nieko apie meilę tėvynei“
Kovo 11-ąją daugybė žinomų žmonių socialiniuose tinkluose dalijasi sveikinimais Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos proga. Tautiečius pasveikino ir televizijos prodiuseris Dominykas Kubilius. Tiesa, jis atvirai papasakojo ir asmeninę „uniformos istoriją“. O joje – „maištininko“ iki kaulų smegenų atvirumas apie pasikeitusį požiūrį į savo atsakomybę už šalies saugumą.
Savo istoriją D.Kubilius paviešino feisbuke. Ja sutiko pasidalinti ir su portalu Žmonės.lt.
„Atvira MANO UNIFORMOS ISTORIJA.
Ir čia nebus nieko apie meilę tėvynei, nors ji yra begalinė.
Dar prieš kokį dešimtmetį tikrai nebūčiau pagalvojęs, kad vilkėsiu kokią nors uniformą.
Visą gyvenimą buvau linkęs prieš kažką protestuoti, prieš tas pačias sovietinės mokyklos uniformas, prieš mokytojus, paauglystėje namų durų trankymas buvo kasdienybė. Jei kažkas versdavo kažką daryti, tai būtinai viską padarydavau atvirkščiai arba savaip, kitaip nei buvo prašoma. Kažko klausyti ar remtis autoritetais buvo ne man, pats sau buvau protingiausias autoritetas. Galbūt todėl vėliau niekada nesu turėjęs tiesioginio vadovo ar direktoriaus, kurio pavestus darbus turėčiau vykdyti.
Prisipažinsiu, niekada nemėgau grybauti miške ar žygių su palapine. Jei kas siūlydavo plaukti baidarėmis bandydavau rasti šimtą priežasčių, kad nesikankinti. Jeigu sportas, tai tik ekstremalus, kur galima nusirauti ir gauti greitą emocijų pliūpsnį, bet tikrai ne ilgas bėgimas, ėjimas ar varginantis kopimas su 20kg. kuprine ant nugaros. Sukurti laužą? Taip gal pabandysiu, bet tik tokiu atveju jeigu tikrai niekas kitas aplinkui to padaryti negali. Esu asfalto gyventojas nuo galvos iki panagių, net jaunystėje keliaujant manęs visai nedomino gamta, dėmesį labiau traukė linksmybės, naktinis nematyto miesto gyvenimas. Iki šiol manęs visai nedomina „tikram vyrui“ būdingi žaisliukai – automobiliai, meškerės ir ginklai. Automobilis man tik važiuojantis daiktas ir niekada nesuprasdavau atsipalaidavimo žiūrint pusę dienos į vieną tašką (plūdę) ar tuo labiau šaudant į nieko nesakantį taikinį.
Mano „tikro vyro“ pradas, mačizmas pasireiškė visai kitur. Ankstyvos nepriklausomybės metais dalyvauti muštynėse prieš kitą kiemą, mokyklą ar kacapus buvo „must“ ir tai nesukeldavo ilgų dvejonių. Muštis išmokau ne sporto salėje, o gatvėje. Nepamenu, kad būčiau bėgęs, gal tik užsidengus galvą gulėjęs ant žemės, nes jėgų persvara buvo kitoje pusėje. Buvau neformalas, turbūt vardan to paties protesto ar siekiant išskirtinumo, kuris man visada buvo svarbus. Išskusta galva, šaukianti apranga, grandinė nuo nosies auskaro iki ausų, tokia buvo mano „uniforma“ ir su ja išgyventi buvo reikalų. Visas mano būdas ir kūnas buvo prieš bet kokią tvarką, bendras to meto kvailas normas ir standartus, taisykles ir tuo labiau bendros masės nešiojamas uniformas.
Bet man visada buvo svarbu būti pirmam, buvo svarbi garbė, orumas, kartais net ir perdėtas išdidumas, žodžio laikymasis, o sąžinės balsas kartais buvo toks stiprus, kad jį kartais norėdavosi nutildyti. Stoti mūru už savo moterį, už savo artimus ir mylimus – natūrali būsena. Tuometinė mokykla viso to nemokė, už visa tai turėčiau dėkoti tėvams, kuriuos pamenu slapta prigludusius prie radijo imtuvo ir per sovietinio bloko traškesius bandžiusius bent trumpam įkvėpti laisvės oro gūsio, klausant „Amerikos balso“.
Dar ilgą laiką nebuvo nė mažiausios minties apie jokias uniformas. Pasinėriau į darbą televizijoje, kūriau įvairiausius projektus, nors mokykloje man ne kartą sakė, kad esu tinkamas tik anglis krauti, kažkokia karjera kažkokiais stebuklingais būdais susiklostė. Ir turbūt taip būna dažnam, ateina tas momentas, kai norisi kažko daugiau, ne vien tik pergalių darbe. Norisi kažkokios didesnės prasmės, gal todėl, kad imi suprasti, jog pasiekimai darbe ar karjeroje nėra tokie svarbūs ir jie nebeteikia tokio didelio malonumo. Ir tuomet įvyko Krymo aneksija.
Mano sūnus Titas (dabar 21m.) labiausiai domėjosi istorija, karais pakeitusiais pasaulį. Rusijai pradėjus okupacinį, dabar jau 11 metų trunkantį žygį, sūnus nutarė stoti į jaunuosius šaulius. Kad būtų paaugliui drąsiau nutarėm stoti į šaulius kartu, Titas į jaunuosius, aš pas suaugusius. Kaip dažnai man būna, nėriau negalvojęs kas dugne. Tūnoti po palapinsiauste, per žiemos lietų miške, man iki šiol nėra jokio malonumo, bet praėjus pratyboms, kratant purvą nuo uniformos ir valant nuo veido prakaitą susimaišiusį su maskuojamaisiais dažais užplūsta lygiai tokios pat emocijos, kaip atoslūgis po visos nakties naktiniame klube, įveikus ilgiausią kalną snieglente ar po visos dienos vandenyne su banglente.
Ir visos patirtys, kurias aprašiau ir kurios buvo sutelktos prieš uniformines taisykles, kaip nebūtų keista šiuo metu padeda nešiojant uniformą. Visko tame yra, ir tas pats jaunatviškas noras išsiskirti iš minios, vis dar gaivališkas noras nugalėti muštynėse, patirtys darbe, tėvų įdiegtas patriotizmas ir svarbiausia vilkint uniformą garbės ir orumo jausmas, kurį vainikuoja TA DIDESNĖ PRASMĖ, kurios kiekvienas iš mūsų ieškome.
Šiandien yra tas kertinis laikas visiems tiems, kuriems norisi kažko daugiau, kurie ieško didesnės prasmės. Pats laikas pakilti nuo patogių sofučių, nuo klaviatūros, kuri barškina teisingus ir patriotinius komentarus socialiniuose tinkluose. Būtent dabar tas laikas, kai galime duoti savo šaliai, tai ką mokame geriausio. Esu tai girdėjęs ne kartą Ukrainoje ir esu tokios pačios nuomonės, kad ukrainiečių sėkmė karo lauke įvyko būtent todėl, kad ginti tėvynės stojo režisieriai, programuotojai, teisininkai, politikai, aktoriai, statybininkai, mokytojai – visi, kurie kariuomenei perdavė tai ką moka geriausio ir tai pasitarnavo netikėtiems, jokiuose karo vadovėliuose neaprašytiems veiksmams ir sėkmingoms operacijoms. Kai tuo tarpu priešas vadovaujasi tik nežmoniškomis taisyklėmis, keliama baime savo kariams ir režimo įdiegta vergo doktrina.
Taikos metas mūsų šalyje leidžia užsiimti savo pagrindine veikla ir vieną savaitgalį per mėnesį užsivilti uniformą. Bet vilkint ją širdyje ramiau, nes jau žinau ką galiu ir ko greičiausiai negalėsiu mūšio lauke. Ramiau, nes galiu būti atsakingas už savo veiksmus, už savo artimus. Ramiau, nes tikėtina panika apims mažesnė. Ramiau, nes žinosiu ką daryti.
Kažkas nuo patogaus politikos pjedestalo siūlo nesigąsdinti, nekelti kažkokios mistinės sumaišties. Ne apie gąsdinimus ar sumaištį kalba. Kalba apie pasiruošimą, kurio šiandien rizikingai stinga ir kuriam vis dar trūksta politinės valios. O tik pasiruošus galima būti ramiam ir nesigąsdinti.
Aš priėmęs sprendimą, nors ir svarstymo negalėjo būti, nes mane saisto priesaika, o nesilaikyti duoto žodžio aš negaliu. Mano žmona Laura priėmusi sprendimą, nes ji žino kas yra tikras karo siaubas.
Nereikia laukti politinių sprendimų, sprendimus turi priimti žmonės. Būtent žmonės ir yra kariuomenė!!!
Krašto apsaugos savanorių pajėgos
Lietuvos šaulių sąjunga
KARO KOMENDANTŪROS
P.S. Ir taip, prisipažinsiu, vykdyti kažkieno įsakymus man dar vis sunkoka.
SU KOVO 11 draugai, bendraminčiai, mylimi ir artimi!“ – rašė jis.