Krepšininkai Giedrė ir Arnas Labuckai: „Viską į savas vietas sudėlioja vaiko gimimas“

Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.

Planuodamas kurti šeimą, sportininkas labiau nei bet kuris kitas žmogus pasveria karjeros galimybes, nes bėgantis laikas žiauresnis gal tik baleto artistams...            

Giedrė. „Viską į savas vietas sudėlioja vaiko gimimas. Tada nekyla jokių karjeros klausimų. Tačiau prieš užsimezgant gyvybei visada tenka susidurti su didele dilema: dabar ar dar po sezono, kitąmet. Jei pasirašytas su klubu kontraktas solidus, atsiranda pagunda ištarti „dar ne dabar“. Mes irgi svarstėme: štai baigiasi sutartis su Krokuvos klubu, atrodytų, jau metas gimdyti, tačiau iškart kita mintis – o jeigu kitą sezoną kas nors pasiūlys dar solidesnį kontraktą? Užburtas ratas.

Nuo pat pažinties pradžios mudu su Arnu turėjome labai panašų požiūrį į šeimos vertybes

Arnas dar šiek tiek dvejojo, tačiau aš buvau nusiteikusi ryžtingai: mums jau per trisdešimt, nėra ko laukti. Kai Kevinui suėjo trys mėnesiai, sulaukiau rimto pasiūlymo iš Liublino ekipos ir joje rungtyniavau iki šio sezono pabaigos. Taip pat esu Lietuvos nacionalinės rinktinės narė, tad įsipareigojimai dvigubi. Nuo pat pažinties pradžios mudu su Arnu turėjome labai panašų požiūrį į šeimos vertybes ir į pačią šeimą – kaip vertybę. Beje, mūsų pažintis ir jausmų istorija, nepaisant to, kad vienas apie kitą neakivaizdžiai žinojome, prasidėjo nuo atsitiktinio įvykio: vieną vasaros dieną atvykau iš Mažeikių į Kauną pas gydytojus odontologus, turėjau laisvo laiko, tačiau jaučiausi labai vieniša; krepšyje gulėjo sportinė apranga ir bateliai, pagalvojau, nueisiu į sporto klubą, išliesiu prakaitą ir bus lengviau. Štai ten ir susitikau su Arnu...“

Arnas. „Iki santuokos draugavome trejus metus, žaidėme skirtinguose miestuose, kai kada ir skirtingose valstybėse. Mudviem su Giedre buvo aišku viena: jei sukursime šeimą ir mums gims vaikas, aplinkybės privers gyventi vienoje vietoje. Penkiolika metų atidavęs sportui, gražiausius jų praleidęs Rygos VEF klube (čia ir sudėtinga čiurnos sąnario trauma ištiko), sportinę karjerą užbaigiau Prienų „CBet“, turėjau porą rimtų pasiūlymų žaisti pajėgiuose Lenkijos klubuose, tačiau tada Kevinui prižiūrėti būtų tekę kviestis tėvus arba samdyti auklę. Šie variantai neatrodė simpatiški, nes žinojau, kad ir per treniruotes, ir per varžybas kankins vienintelė mintis: „O kaipgi Kevinutis?“ Jei nesi pasaulinio ar europinio lygio žaidėjas, ar verta buvimo su vaiku laiką aukoti sportui?

Dvidešimt Lietuvos krepšininkų turi labai pelningus kontraktus, tačiau visi kiti – „normalūs darbininkai“

Atsakymas mums buvo aiškus iš karto. Daug kam keista: kaip galima aukoti krepšininko karjerą, kaip galima atsisakyti milijonų? Taip kalba tie, kurie įsivaizduoja, kad visi krepšininkai žarsto milijonus. Deja, taip nėra, toli gražu taip nėra. Na, gerai, tarkime, dvidešimt Lietuvos krepšininkų turi labai pelningus kontraktus, tačiau visi kiti – „normalūs darbininkai“, kurie vasarą negauna jokių pajamų, kurie neužtikrinti laukia kito sezono, kurie neturi galimybių naudotis banko paskolomis, nes nestabilios negarantuotos pajamos... Galiausiai kelkime klausimą: ką mums reiškia pinigai? Nieko, išskyrus galimybę patenkinti esminius poreikius, o mūsų poreikiai nėra dideli, tad jie netampa svarbesni už susikurtą komfortą, ramybę ir laimę būti trise po vienu stogu.“

Niekas mūsų taip neugdo, kaip geri pavyzdžiai. Koks buvo tėvo vaidmuo šeimose, kuriose augote?

Arnas. „Nors tėvai išsituokė, kai man buvo aštuoneri, ir visą laiką Kaune gyvenau su mama, tačiau ryšys su tėčiu išliko stiprus, jis dažną savaitgalį mudu su mano seserimi Migle aplankydavo. Bendravimas buvo labai intensyvus, pilnas įvairiausių pramogų, kelionių, atostogų Nidoje. Būtent tėčio iniciatyva atsidūriau pas savo pirmąjį krepšinio trenerį Mečislovą Dėdelį... Gal ir ne visada mamai patikdavo, kad esame lepinami, kad savaitgalinis tėtis atlieka „gerojo policininko“ vaidmenį, o jai tenka „blogojo“ funkcijos, tačiau visada jaučiausi mylimas vaikas, nes po tėvų skyrybų jųdviejų santykiai išliko civilizuoti ir pagarbūs. Niekada neatrodė, kad esu išsituokusių tėvų vaikas. Labai dažnai jie ateidavo į mano varžybas.

Tiesa, tėtis sukūrė kitą šeimą, o mama, manau, yra laiminga to ir nepadariusi

Tiesa, tėtis sukūrė kitą šeimą, o mama, manau, yra laiminga to ir nepadariusi: ji tokia stipri, taip atsidavusi savo darbui ir mums, vaikams, kad man sunku įsivaizduoti, jog šalia jos galėtų atsirasti mylimas ir mylintis vyras. Turėtų būti jau labai mylimas. Bet kuriuo atveju nustebčiau, sutrikčiau ir net nežinočiau, kaip reaguoti. O apskritai kalbėti apie šeimą man visada jautru. Trys mano gyvenimo dešimtmečiai, veikiami atsiradusių informacinių technologijų, prabėgo taip greitai ir buvo taip tiršti įvykių, kad šiandien, regis, daug ko nebeprisimenu iš savo darželio ar mokyklos periodų. Tačiau yra smegenyse įsirašiusių „filmų“, kurie neištrinami: vienas jų – kelionė su tėčiu ir jo keliais draugais į 1997-ųjų Europos krepšinio čempionatą Ispanijoje. Mačiau aikštelėje ir Arvydą Sabonį, ir Artūrą Karnišovą... O nuotraukose esu su Dariumi Maskoliūnu, Vaidu Jurgilu... Nors mūsų rinktinė pirmąkart tokio rango varžybose nelaimėjo medalių ir liko šeštoje vietoje, bet varžybų, o ir visos kelionės su tėčiu atmosfera – nepamirštama visą gyvenimą. Neabejoju, kad tai mane dar labiau uždegė nerti į krepšinį. Tarkime, tėtis neišmokė į lentą kalti vinies ar į rankas imti grąžto, tačiau šių funkcijų net lyginti neverta su likusiomis geromis emocijomis. Buities darbų išmokė pats gyvenimas, kai jau sukūriau šeimą ir kartu su Giedre rengėme naujus savo namus. Uošviui padedant, net sandėliuką pavyko iš lentelių sukalti ir nudažyti (juokiasi).“

Giedrė. „Esu antras vaikas šeimoje, charakteriu, elgesiu – absoliuti tėčio kopija. Mudu labai greitai randame bendrą kalbą ir sutariame kone visais gyvenimo klausimais: aš klausau jo, jis klauso manęs – toks mudviejų santykis. Įdomiausia, kad, susipažindama su vaikinais, pagaudavau save, nesąmoningai ieškančią jų charakteriuose ne savo tėčio gerųjų savybių, o tam tikrų ydų, na, pavyzdžiui, neryžtingumo. Čia jau, matyt, mano žemaitiškas bruožas – racionaliai įvertinti sutiktąjį. Nuo froidizmo nepabėgsti: kaip vaikinai ieško panašių į savo mamas panelių, taip merginos – panašių į savo tėčius vaikinų. Arnas – akivaizdus to pavyzdys. Jiedu turi labai panašų humoro jausmą: buitinėse situacijose abu linkę spontaniškai iškrėsti kokį nors pokštą.

Abu jie manimi labai didžiuojasi, žino, kad esu stipri ir sportas manęs niekada nepalauš

Sportas apvagia bendravimo su tėvais laiką: nuo trylikos metų palikau gimtuosius Mažeikius, atvykau į Vilnių, Ozo internatinę sporto mokyklą, tad skaipas buvo vienintelė priemonė palaikyti su tėvais ryšį. Abu jie manimi labai didžiuojasi, žino, kad esu stipri ir sportas manęs niekada nepalauš. Žino, kokia esu laiminga žaisdama. Negąsdindavo jų ir galimos rimtos traumos. Tiesa, kažkada prisipažino, kad vienintelis nuogąstavimas, kuris jiems dažnai neduodavęs ramybės, – žinia, kad moterų krepšinyje varžosi daug biseksualios orientacijos merginų... O man pats sunkiausias dalykas – laikas po varžybų: grįžtu į tuščius namus, nesvarbu, kur jie būtų – Prancūzijoje, Baltarusijoje, Lenkijoje – šalyse, kurių klubuose teko žaisti, – ir iš vienatvės nors stauk. Arenų gausmas ir namų tyla – šis kontrastas yra žudantis. Jį patyriau jau būdama dvidešimties ir jis visada pradeda veikti kaskart po rungtynių, vos įsėdus į automobilį. Žinau, panašią vienatvės būseną patiria ir artistai, vakarais nulipę nuo scenos: tada jie neretai svaiginasi, laimei, man iki tokio kraštutinumo prieiti neteko. Užsienyje visada jaučiau, kad ten nelemta sukurti šeimos ir esu pasmerkta klajoklės daliai.“      

Draugaudamos su vaikinais, tarsi tikrindamos jausmus, merginos neretai sau užduoda klausimą: „Ar norėčiau, kad jis būtų mano vaikų tėvas?“  

Giedrė. „Žinoma! Neišvengiamas klausimas. Kai susipažinau su Arnu, man rūpėjo, ne kiek jis uždirba, ne kokį automobilį vairuoja, o koks jo požiūris į vaikus, kaip bendrauja su draugų, giminaičių atžalomis. Mačiau, kad gali būti geras tėtis, bet kad bus tooooks geras, beveik idealus, šito įžvelgti negalėjau, nes šitai jis kasdien įrodo būdamas su Kevinu. Nenuvertindama jo profesinių gabumų, šiandien galiu drąsiai teigti: „Tėvas jis geresnis nei krepšininkas.“ Nerandu žodžių, kuriais nusakyčiau jo tėvystės jausmą.

Aišku tik viena: Kevinas – laimingiausias pasaulyje vaikas, turėdamas tokį tėtį

Aišku tik viena: Kevinas – laimingiausias pasaulyje vaikas, turėdamas tokį tėtį... Kai tau per trisdešimt, visapusiškiau imi suvokti atsakomybę už gimusį žmogų. Prisimenu, kaip mudu reagavome, kai sužinojome, kad nėštumo testas jau iš antro karto – teigiamas. Džiaugsmas, ir staiga – rimti, šiek tiek išsigandę veidai: o kaip dabar toliau gyvensime, mes jau nebe vieni, juk iki gyvenimo galo jausime rūpestį savo žmogumi? Pripažinkime, mintis – ne iš lengvųjų. Kita vertus, ta nežinomybė suteikia svajonių sparnus, leidžia braižyti begalę perspektyvų. Netgi buvome apsitarę: jei gims tamsiaplaukis berniukas, jis bus Noelis (Prancūzijos įtaka; be to, gimė šiek tiek vėliau nei Kalėdų laikotarpiu, o „Noël“ prancūziškai – „Kalėdos“), o Arnas tada pateikė savo versiją: jei gims šviesiaplaukis, bus Kevinas (galbūt tai aliuzija į beveik kasmet per televiziją rodomą filmą „Vienas namuose“, o gal į „Žalgirį“ garsinusį Keviną Pangosą?). Nutiko antrasis variantas.“

Arnas. „Tėvystė man nenukrito iš giedro dangaus, turėjau laiko jai nusiteikti, apmąstyti ir psichologiškai pasirengti. Pagaliau ir krepšinis man nesibaigė per vieną dieną: štai laimėjom varžybas – ir viso gero! Po traumos ne vieną mėnesį, įskaitant ir reabilitacijos periodą Krokuvoje, audžiau mintį, kad jau būsiu išnaudojęs visas galimybes, nepaisant to, kad sportas galbūt manęs taip ir neišgręžė iki paskutinio siūlelio. Kai Giedrei išvykus į rinktinės stovyklą su Kevinu likau vienas, bene ryškiausiai pajutau tėvystės džiaugsmus ir sunkumus. 24 valandos (o neretai ir 48, nes dėl didelių atstumų Lenkijoje Giedrės išvykos į varžybas užtrukdavo iki dviejų parų) maksimalios įtampos, koncentracijos ir atsakomybės už gimusį žmogų nebuvo lengvos, džiaugsmas ir euforija maišėsi su nerimu ir nuovargiu.

Esu geležinės drausmės žmogus, moku save suimti į nagą – kas yra tvirtas kumštis

Esu geležinės drausmės žmogus, moku save suimti į nagą – kas yra tvirtas kumštis, sužinojau iš serbų trenerių, taip pat Rimo Kurtinaičio, Valdžio Valterio, Janio Gailičio... Tačiau moku ir atsipalaiduoti. Atrodo, gerokai prailgo žiema, trūko socializacijos, dinamiškumo, gatvės ir žmonių judėjimo, atrodo, turėčiau būti ten ir ten... Koks didelis būdavo džiaugsmas išsiruošti su Kevinu į Liublino centrą papietauti su Giedre ir jos komandos draugėmis. Nulėkdavau ir į jos treniruotes – su treneriu paplepėdavom... Kai jau patenkinau socializavimosi poreikius, pajutau, kad norisi ir veiklos – kaip ir kur save išreikšti. Sportininkui sustabdyti judesį nėra paprasta. Taip pat būdavo šiokios tokios nostalgijos akimirkų, kai pagalvodavau, kad, likęs be treniruočių, varžybų, gyvenimą stebiu tarsi iš šono, kad jis lekia be manęs, tačiau ta būsena neperaugo į depresiją, nes labai gerai suvokiau, koks esu reikalingas šiam mažam žmogui ir koks esu reikalingas kitam žmogui, kurį myliu ir kurio esu mylimas.“