Krepšininkas Loukas Mavrokefalidis iš fanų yra sulaukęs ir šūvio pistoletu

„Lietuviai lydi mano karjerą: žaidžiau klubuose su Mindaugu Timinsku, Arvydu Macijausku, Linu Kleiza, Jonu Mačiuliu, Renaldu Seibučiu, graikų rinktinę treniravo Jonas Kazlauskas. Nebepamenu, bet kažką dar iš jūsiškių esu gyvenime sutikęs...“ – sako krepšininkas.

Susitikimo vietą paskiria Loukas. Visų Graikijos krepšinio titulų laimėtojas, atstovavęs garsiausiems šalies klubams, pasiūlo Vilniaus „Akropolį“.

„Sakote, simboliška, kad su graiku susimatote taip pavadintame prekybos centre? – juokiasi garsiuose klubuose Pirėjo „Olympiacos“, „Barcelona“, Atėnų „Panathinaikos“ ir kituose rungtyniavęs sportininkas. – Bet juk ir visi kiti – „Panorama“, „Europa“ – taip pat graikiški žodžiai. Čia gali rasti visko, ko širdis geidžia, užtat man ir patinka.“

Po sunkios rytinės treniruotės dviejų metrų aštuonių centimetrų ūgio krepšininkas alkanas, tad renkasi kelis sušių derinius, mandagiai pasiteiraudamas, ar nieko, jei kalbėdamiesi valgysime. Kartais sužybsi jo telefonas, kurio ekrane – mielos mažutės mergytės nuotrauka.

Gal čia – jūsų dukrytė?

Taip, mano Adriana. Jai vienuolika mėnesių. Pats įdomiausias vaiko augimo laikas, bet jos dabar nematau... Labai laukiu, kol po kelių dienų ji ir mano žmona Angeliki atskris į Vilnių. Žiauriai jų pasiilgau. Iki tol čia buvau vienas.

Ar Lietuvoje jau apsipratote?

Man čia patinka, nes Vilnius – gražus istorinis miestas. Galbūt oras nėra pats mieliausias graikams, bet... Dvejus metus gyvenau ir žaidžiau krepšinį Rusijoje, taigi esu pratęs ir prie lietaus, ir prie šalčių. Išgyvensime (juokiasi). Įsikūriau neblogai, greta prekybos centro „Europa“. Manau, ši vieta tinkama gyventi su šeima, o ir treniruočių salė netoli, nereikia gaišti laiko spūstyse. Komandos kolegos iškart patarė nesirinkti Senamiesčio, nes ten, ypač žiemą, būna didelių eismo problemų.

Palyginti su Atėnais, Vilniaus spūstys jums turėtų būti juokingos.

Eismas Atėnuose – baisus, bet ir Vilniuje, nepaisant to, kad miestas mažas, tam tikromis valandomis spūstys yra nemenkos. Ir net nežinau, kodėl. Gal tai būdinga visoms sostinėms, nesvarbu, kokio dydžio būtų?

Galbūt „Lietuvos ryto“ komandos viceprezidentas Linas Kleiza pats jums aprodė miestą? Jis – tas žmogus klube, kurį atvykdamas čia neblogai pažinojote.

Linas – žmogus, kuris nemažai lėmė, jog esu čia. Mudu – to paties amžiaus, drauge rungtyniavome „Olympiacos“, taigi turėjau progos jį gerai pažinti. Linas – ambicingas ir patikimas, todėl jo buvimas šitoje komandoje tik paskatino mano sprendimą atvykti į Vilnių.

Į žaidėjus skrieja mobilieji telefonai, buteliukai vandens. Pamenu, viename finalinių mačų kažkurie fanai sugebėjo įsinešti netikrų pistoletų su netikromis kulkomis ir šaudė į mus.

Spėjote pastebėti, kad krepšinis Lietuvoje – ypatingas, pakylėtas, kitoks nei kitos sporto šakos?

Iš pradžių taip ypatingai nepajutau, bet žinojau Lietuvos krepšinio istoriją, kad krepšininkai čia dievinami. Kiekvienam sportininkui malonu ir gera būti tokioje atmosferoje, kai jaučiasi gerbiamas, kai jam ploja.

Žaidęs garsiausiuose graikų klubuose, tikriausiai pajutote, kad lietuviai sirgaliai palyginti labai mieli ir ramūs?..

O taip! Jei atstovauji pagrindinėms komandoms Graikijoje, esi dievas. Tačiau kai pralaimi, tampi labai labai blogas. Graikai – karšti žmonės, kurie kartais į įvykius aikštėje reaguoja, kaip čia pasakius, – ne itin padoriai.

Mėto monetas?

Monetos – tokia smulkmena. Į žaidėjus skrieja mobilieji telefonai, buteliukai vandens. Pamenu, viename finalinių mačų kažkurie fanai sugebėjo įsinešti netikrų pistoletų su netikromis kulkomis ir šaudė į mus. Bet kokie penkeri ar šešeri metai arenose įrengtos specialios apsaugos, gaubiančios pačią aikštę. Rungtyniaujame lyg cirke ir jaučiamės tais dresuotais žvėrimis jame. Skamba ne itin patraukliai, bet tai – Graikija ir graikai, kurie visada dėl ko nors streikuoja, protestuoja, mitinguoja.

Kai atvažiavau, visi man kalbėjo, kad rungtynės su „Žalgiriu“ bus ypatingos. Taip, tai svarbus mačas, bet po Graikijos manęs joks sirgalių spaudimas nebeišgąsdino. Man labiau patinka žaisti pas jus, jei lyginčiau „Olympiacos“ ir „Panaithinaikos“ atmosferą. Šita aplinka man patinka ne tik dėl to, kad ramesnė, ji tiesiog mažiau pavojinga sveikatai.

Bet, laimėjau ar pralaimėjau, buvau šlovinamas ar keikiamas, mano karjera, mano darbas – palaiminti Dievo. Nes darau tai, ką drąsiai galiu vadinti savo meile. Todėl negaliu dėl nieko skųstis. O ko skųstis, kai darai tai, apie ką svajoji?

Iškovojęs visus titulus Graikijoje, norite ir lietuviško trofėjaus?

Žinoma. Su kiekvienu nauju titulu laimi ir tikslą nesustoti, tampi alkanas naujų. Labai norėčiau prie turimų pridėti ir lietuvišką.

Sirgaliai, ypač – užsieniečiai, jūsų sudėtingos ir ilgos pavardės greičiausiai neištaria. Kaip jus dažniausiai šaukia komandos draugai ir gerbėjai?

Man patinka, kai mane vadina tiesiog Louku. Kartais girdžiu šaukiant puse pavardės – Mavro, kas graikiškai reškia „juoda“.

Kaip nutiko, kad jūs, graikas, gimėte tuometėje Čekoslovakijoje?

Kai Graikijoje vyko pilietinis karas tarp palaikančių JAV ir komunistus, mano seneliai iš tėčio pusės persikėlė į socialistinę šalį. Mano mama – čekė, aš turiu pusę čekiško, pusę graikiško kraujo, bet širdyje tikrai esu graikas. Ir labai didžiuojuosi savo šalies istorija. Žinoma, nesididžiuoju dabartinės kartos politikų sprendimais, bet – nieko nepakeisi.

Kai man sukako treji, persikėlėme į Graikiją, į mažą Kilkio miestuką netoli Salonikų. Mano tėtis iš ten. Dabar tėvai baigė savo darbus, abu yra laimingi Graikijos kaime. Ten taip ramu, aplink – kalnai. Labai juos suprantu. Mielai ir pats gyvenčiau toje jaukioje žalioje aplinkoje, bet kol kas mano namai – Atėnuose.

Ir kaip tikras graikas mokate šokti sirtakį? Ar čia tik mums, turistams, būdingas įsivaizdavimas?

Tikrai turistinis (juokiasi). Ta Graikijos dalis, iš kurios esu aš, turi labai specifinių nacionalinių dainų ir šokių, juos mes saugome, o visa kita, įskaitant sirtakį, telieka turistams.

Kaip atėjote į krepšinį? Visuomet buvote praaugęs bendraamžius?

Kiek pamenu – visa galva didesnis nei jie. Vienu metu, kai buvo Nikos Galio era, kai 1987-aisiais graikai Europos čempionato finale nukovė Sovietų Sąjungą su lietuviais, krepšinis pas mus tapo sportu „numeris vienas“. O Galis – idealu visiems. Nuo tada krepšiniu susirgo visi graikai nuo vaiko iki šimtamečio. Šiandien gal tiek nebeserga visi, bet šis sportas svarbus. Galis atnešė amerikietiškos mokyklos tradicijų, kaip profesionaliai treniruotis, solidesnio požiūrio į sportą visoms šakoms ir kartoms. Jis buvo mano idealas, nesvarbu, kad aš – didelis, jis – mažiukas.

Į savo miesto krepšinio akademiją nuėjau septynių ar aštuonerių. O toliau – kaip ir visiems, sunkiau ar lengviau, kapsčiausi, sportavau. Mano tėtis žaidė futbolą, domėjosi krepšiniu, turiu daugiau nei dešimčia metų vyresnius brolį ir seserį, jie su sportu nenusiję, – mes skirtingų tėčių, tos pačios mamos.

Kaip praėjusį sezoną atsidūrėte Kinijoje?

Geri ten pinigai – dukart ar triskart didesni nei Europoje, dėl to žaidėjai tenai važiuoja. Aš buvau po traumos, reikėjo sužaisti daug rungtynių, kad atsitiesčiau. Patirtis – išties gera, nors man ir nepatiko.

Krepšinis Kinijoje – kitoks nei pas mus?

Kaip diena ir naktis. Bandydavau žaisti NBA stiliumi, bet to niekam nereikėjo. O krepšinis tenai po to, kai kinas Yao Mingas išvyko rungtyniauti į Valstijas, sulaukia daugiau dėmesio nei, tarkim, futbolas. Bet pagrindinėmis sporto šakomis turbūt tebelieka badmintonas ir stalo tenisas.

Profesionalo karjerą pradėjote 2001-aisiai PAOK komandoje. Kiek dar, manote, jūsų karjera tęsis?

Kai esi jaunas, niekas neatrodo sudėtinga. Kaip mes sakome Graikijoje – mažiau pinigų, mažiau ir problemų. Karjeros pradžia – geriausias laikas, kai esi dėl visko užtikrintas, neabejoji savimi. Mes, profesionalai, galvojame, kad ji tęsis tol, kol mūsų kūnai sugrius. O išties manau, kad ji toliau tęsis panašiai – dirbsiu krepšinio srityje. Dar tiksliai nežinau, ką darysiu, bet, tikrai žinau, turėsiu daugiau laiko šeimai. Ji man svarbiausia. Aišku, visada ilgėsiuosi pokalbių rūbinėje su kitais krepšininkais – apie krepšinį ir bet ką kita, kelionių su komandomis, treniruočių, didelių rungtynių, tos atmosferos, kaip kad anąsyk, prieš mačą su „Žalgiriu“, kai žinojau, jog sueis pilna arena žiūrovų.

Visuomet atstovaudavote garsiems klubams, gaudavote didelę algą. Ką, manote, žmogui duoda pinigai?

Jie – ir gerai, ir blogai. Daug kam pinigai sugadina gyvenimą. Kita vertus, pinigai – svarbu, turėdamas jų gali viską daryti dėl savo sveikatos, jautiesi laisvas. Bet ir uždirbdamas pinigus negali pamiršti gyvenimo tikslo – būti su šeima, ją mylėti, auginti vaikus: jie man atrodo svarbiausi gyvenime. Su Angeliki esame kartu dešimt metų, nuo 23-ejų, mes – iš to paties miesto.

Dukrytė, regis, jums šiandien svarbiausia. Norite daugiau vaikų?

Jos mes ilgai laukėme ir, manau, ji geriausia, kas mums nutiko. Taigi, manau, kai tik esi pasirengęs, turi gimdyti vaikus. Aš, pavyzdžiui, norėčiau dešimties.

Dešimties?..

(Juokiasi.) Jei tik tai būtų įmanoma. Bet to padaryti nebespėsime, taigi laukiame tiek, kiek Dievas duos. Bet tikrai – ne dar vieno.

Ką veikia jūsų žmona, be to, kad augina Adrianą?

Mano žmona visada norėjo mokytis. Sakiau jai, kad pradžioje tegul rūpinasi manimi, – tą daug metų ir darė. Dabar studijuoja slavų kalbas. Keistas pasirinkimas graikei.

Koks jūsų hobis – be krepšinio?

Išeiti pasivaikščioti ar išgerti kavos su žmona, draugais, į kiną. Tikrai nieko ypatingo. Vilniuje kine dar nebuvau, laukiu Angeliki. Kelionėse į išvykos rungtynes dažniausiai bendrauju su šeima, draugais – šiais interneto laikais tam yra visos galimybės. Žinoma, smagiausia bus, kai su šeima bendrausiu gyvai. Liko kelios dienos!